(1) "tautos" sąvoka apibrėžiama ne tik kalbos, bet ir valstybės, valstybinio patriotizmo kriterijumi, pastarąjį
taikant su rimtomis išlygomis (pvz., į autoriaus lietuvių kultūros modelį, rodos, nepatenka tie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, kurie yra (etno)politiškai orientuoti j Lenkiją);

(2) XIX a. lietuvių kultūros istorija ir plačiai interpretuojama "kultūros" sąvoka iškyla kaip savarankiškas tyrinėjimų objektas, kuriam reikia savo teorijų, metodų, istoriografijos, kryptingo specifinės empirinės medžiagos kaupimo.

(3) dėl kurio galima būtų ir ginčytis, geležiniuose monistinės istorijos sampratos rėmuose ryškėja istorijos, kaip pažangaus daugialypio proceso, vaizdas, paliekant tik kai kuriuose procesuose (ekonomika, socialinė struktūra ir socialinių santykių pobūdis ir t. t.) veikti "nepermaldaujamiems istorijos dėsniams", o kai kuriose visuomenės gyvenimo srityse (kultūra, sąmoningumas) pripažįstant, kad priežastingumo ryšiai nevienareikšmiai arba galioja savitas priežastingumas. Toks istorinio determinizmo ir savito kultūros priežastingumo skyrimas ir taikymas ekonomikos ir kultūros istorijos procesų bei jų sąveikos tyrinėjimuose rodo istorijos, kaip daugialypio proceso, pripažinimą. Vengiant materijos ir sąmonės, ekonomikos ir kultūros priešpriešos spąstų, galima aiškiau kalbėti apie kultūros istoriją, sąmoningumo istoriją, svarbų asmenybės vaidmenį istorijoje. Tiesa, Konstantino Jablonskio knygoje "Lietuvių kultūra ir jos veikėjai", išleistoje 1973 m., taip pat analizuojama asmenybės ir istorijos santykių tema. Tačiau šio istoriko žmogaus veiksmai ir valia istorijoje yra tartum surakinti pagrindinių istorijos dėsnių ir vietinių istorijos reiškinių formų. Čia žmogaus siekiai daugiau ženklina to laiko kultūros formų leistinas ribas, o bent retsykiais neperauga jų. Todėl, pavyzdžiui, Jonas Goštautas ir lieka XIX a. valstiečių interesų reiškėju.

Svarbu tai, kad E. Aleksandravičiaus lietuvių Atgimimo kultūros analizės ir XIX a. Lietuvos kultūros istorijos sintezės siekių kontekste kyla ir gali būti klausiama: koks socialinės istorijos ir kultūros istorijos santykis? Kaip galima kultūros vertybių sintezė, t. y. naujų kultūros vertybių formavimasis? Kokie kultūros vertybių kaitos išoriniai ir vidiniai mechanizmai? Kaip intensyviai vadovaujamasi kokiomis nors vertybėmis, kuriose veiklos srityse ir kokios šios veiklos pasekmės?

(4) Kitas Lietuvos istorijos XIX a. specialistas Antanas Kulakauskas. Minėjau, kad šį istoriką galėtume priskirti etninės nacijos teorijos šalininkams. Kaip ir R. Vėbra, A. Kulakauskas įžvelgia etninę paradigmą istorijoje. Bet skirtingai nuo R. Vėbros traktuoja "etnoso" sąvoką. A. Kulakauskas seka rusų etnografo J. Bromlėjaus bendrąja etnoso teorija ir