2. Didėjančios įtampos laikotarpis (1942 m. pavasaris–1943 m. balandis). Naciai, nesulaukę pakankamo palaikymo ir paklusnumo bei įsitvirtinę Lietuvoje, pradėjo varžyti kultūrinę veiklą. 1942-ųjų pavasarį beveik penkiasdešimčia procentų sumažinta kultūrinių institucijų darbuotojų, nuolat mažintas finansavimas. Germanizacija pradėta vykdyti brutalesniais metodais – nuo 1943 m. kovo tarnautojai, nemokantys vokiečių kalbos, turėjo būti atleisti iš pareigų. Mokslų akademijai skirtų lėšų užteko tik administracinėms išlaidoms, o moksliniams tyrimams neliko. Jei moksliniai tyrimai ir buvo daromi, parašyti darbai nebuvo spausdinami. Tiesa, nereikia užmiršti, kad dalis suvaržymų galėjo atsirasti dėl karo sukeltų nepriteklių. Dėl tokių nepalankių sąlygų kultūrinis, o labiausiai mokslinis darbas oficialiose institucijose (ypač buvusiose arčiau nacių prievaizdų) beveik sustojo. O jei ir vykdavo, tai dėl asmeninio entuziazmo. Antai Etnologijos institutas per visą karą surengė vienintelę ekspediciją, o Šiaulių „Aušros“ muziejus – daugiau, nors abiejų institucijų materialinė padėtis buvo nekokia. Žemaitijoje nykstančios materialinės ir dvasinės vertybės gelbėtos Prano Genio iniciatyva. Daugelis kultūrinių įstaigų darbuotojų dirbo be atlyginimo. Taip pasireiškė vis aktyvesnis ir sąmoningesnis visuomenės priešinimasis, didėjantis priešiškumas vokiečiams. Plintanti kultūrinė veikla kėlė nacių nepasitenkinimą ir skatino didinti suvaržymus. Jie pasiekė kulminaciją 1943 metų pradžioje, kai buvo suimti kai kurie žymūs kultūros veikėjai, uždaryti universitetai, Vilniaus filharmonija, kurį laiką nemokėtos algos Mokslų akademijos darbuotojams. Anot Adriano von Rentelno, tai buvusi „bausmė už lietuvių tautos, ypač jos inteligentijos sluoksnio, nedalyvavimą aktyviose karinėse priemonėse“28.

3. Laikotarpis po 1943 m. gegužės. Represijos atlėgo ir nusistovėjusi situacija nebekito iki nacių okupacijos pabaigos. Po triuškinančio pralaimėjimo prie Stalingrado vokiečiai buvo priversti ieškoti okupuotų tautų paramos. Tokį ideologinį pokytį liudija J. Göbbelso 1943 m. vasario 15 d. direktyva: „Negalima šių rytų tautų žmonių vadinti […] bestijomis ir barbarais ir tikėtis, kad jie bus suinteresuoti Vokietijos pergale“29. Todėl paskutiniais karo metais labai pagerėjo nevokiškų kultūrų traktavimas. Lietuvoje kultūrinės veiklos sąlygos lietuviams tapo palankesnės, o jie tuo pasinaudojo („Kūryba“, „Varpai“, „Sakalo“ leidyklos veikla – apie tai dar bus kalbama). Susilpnėjo daugelis draudimų (leista viešai naudoti lietuvių nacionalinius simbolius – herbą, vėliavą, himną, vėl atliekama anksčiau drausta klasikinė rusų muzika, leista

_____________________________________________

27 A. Liekis. Akademinis mokslas Lietuvoje hitlerinės Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) // Lietuvos TSR MA darbai. Vilnius, 1989, serija A, t. 3 (108), p. 97.

28 J. Bulavas. Vokiškųjų fašistų…, p. 218.