XIV amžiaus Vilniuje formavosi rusėnų “miestas” - “russkaja storona” . Jame iki XVIa. cerkvių jau buvo daugiau nei bažnyčių, ką savo ruožtu pastebėjo ir to meto užsienio keliautojai. XVIa. pradž. tikrą revoliuciją sukėlė K. Ostrogiškis, ne tik perstatęs soborą, pastatęs šv. Mikalojaus cerkvę, bet ir kitoje Rotušės aikštės pusėje - o tai reiškė – jau ne “rusų pusėje” pastatęs Prisikėlimo ir prie Aušros vartų - Šv. Trejybės cerkves. Taigi, vienu metu (iki jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios pastatymo) visas Vilniaus branduolys buvo stačiatikiškų cerkvių šešėlyje. Todėl nenuostabu, kad ir Vilniaus miesto magistrate stačiatikiai turėjo pusę visų vietų. K. Ostrogiškio vaidmuo tuo nesibaigė: vieno iš Vilniaus simbolių – Aušros vartų pavadinimas iki šiol nepaaiškinamas. Tuo tarpu išeivijos istorikas S. Dirmantas, be nuorodos į šaltinius, yra pateikęs faktą, jog Oršos mūšio nugalėtojui K. Ostrogiškiui buvo suruoštas triumfas ne kur kitur, o prie tuo metu statomų Aušros vartų89. Taigi, aušra čia tikrai niekuo dėta. Bet niekuo dėta ir lenkų Ostra. Iš tikro šie vartai turėtų vadintis “Ostrožska brama”… Taigi, ar nebus K. Ostrogiškio epocha rusėniškojo Vilniaus istorijos apogėjumi? Kad Lietuvos stačiatikių visuomenė nesiidentifikuoja su Maskva, parodė jau 1508 metų M. Glinskio maišto siužetas – rusėnai šio maišto neparėmė. Tuo pačiu metu išbuvęs Maskvos nelaisvėje 7 metus, iš jos pabėga ir į Lietuvą grįžta ir K. Ostrogiškis. Tai politinė klausimo pusė. Kita vertus, tiek K. Ostrogiškis, tiek kiti rusėnų didikai ir bajorai tuo metu cerkves stato jau ne bizantiniu, o gotikiniu stiliumi - tai, tarp kitko, tapo unikaliu reiškiniu visos Europos kultūroje. Ši vakarietiška kultūrinė laikysena taip pat rodė susiformavusią rusėnų tautą. Šios tautos kalba ir tapo oficiali LDK rašto kalba. Nežinome kiek ir kada rusėniškai kalbėta Ponų Taryboje, tačiau turint galvoje XVIa. pradžioje K.Ostrogiškio galią ir prestižą (jis net išreikalavo specialią privilegiją sėdėti arčiau valdovo nei aukštesnio rango lietuvių didikai), argi negalima įsivaizduoti situacijos, kad būtent šis didikas galėjo primesti Lietuvos Ponų tarybai rusėnų kalbą90, kurią galėjo suprasti Zigmanto Senojo lenkiškoji aplinka ? Taigi, ar ne K. Ostrogiškis nulėmė, kad jo pagrindinis priešininkas A. Goštautas puolė prie lenkiškų maldaknygių – Lietuvos ponija turėjo imti pavydėti rusėnų kalbai teikiamų galimybių… Lietuvos elitas nujudėjo lenkų kalbos ir kultūros linkme, tačiau kartu, kaip minėta, formuodamas lietuvių “naciją”. Šios nariais turėjo tapti ir dalis rusėnų visuomenės – visų pirma Chodkevičiai. Jų aplinkoje anksčiausiai subrendo bažnytinės unijos idėjos, pereita į katalikybę bei reformaciją, ir net pradėta kildinti save iš lietuvių.91 Tai jau rodė visiškai naujus identiteto bruožus, kurie leistų juos įvardyti kaip lietuvių “nacijos” atstovus, jau atsisakiusius savimonėje rusėniškos kilmės sando. XVIa. antroje pusėje Chodkevičių aplinkos žmogui T.Jevlaševskiui, pačiam kilusiam iš rusėnų, jau atrodys, kad rusėnai yra tokie patys lietuvių nacijos nariai kaip ir žemaičiai bei lietuviai. Tiesa, dalis Chodkevičių (Supraslio linija) per visą
89 S. Dirmantas. Smolensko koridorius ir kas jame įvyko prieš 450 m. ties Orša. - Tautos praeitis, Chicago, 1965, t. 2, kn.2 (6), p. 19-48.
90 Apie rusėnų kalbą, kaip gyvąją žr.: S.Lazutka. Lietuvos Statutai, p.17-18. Idem. “Knygos” kalba. – Lietuvos Metrika (1528-1547): 6-oji Teismų bylų knyga, Vilnius, 1995, p. CXIX-CXXII ; Idem. Język Statutów litewskich i Metryki litewskiej. Lithuania, 1997, nr.1/2 (22/23), p. 31-33;.
91 Chodkevičių kilmės ir konfesinės orientacijos problema – labai sudėtinga. G.Kirkienės tyrimai parodė, kad jie tikrai ne iš Ukrainos, o (didelė tikimybė) iš Gardino ar Palenkės regiono. Be to, kategoriškai neatmestina ir jų lietuviškos kilmės versija. Vis dėlto kai kurių jų giminės linijose ilgai nusitęsusi stačiatikiška – unitiška laikysena grįstų nuomonę, kad jie – rusėnų kilmės. Žr.: G.Kirkienė. Pastabos kai kuriais Chodkevičių, p. 177-192. |
dizainas ir programavimas giriaus