Baigusieji amatų mokyklą turėjo teisę stoti į aukštesniąją technikos mokyklą, kurią baigę gaudavo techniko vardą, o po dvejų metų praktikos savo specialybės srityje galėjo gauti inžinieriaus vardą24. 1942 m. rugpjūčio 20 d. dienraščio „Į Laisvę“ duomenimis, tuo metu krašte veikė dvi aukštesniosios technikos mokyklos: po vieną Kaune ir Vilniuje. Į jas taip pat buvo priimami asmenys, baigę progimnazijas25.

Pagrindinį vaidmenį organizuojant įvairius profesinio rengimo ir tobulinimosi kursus vaidino Profesinių sąjungų centro biuro Profesinio paruošimo bei tobulinimo skyrius. Jo pastangomis tokie kursai buvo suorganizuoti Kaune, Vilniuje ir daugelyje kitų miestų26. Daugiausia kursų provincijoje buvo suorganizuota Panevėžio apskrityje27. Nacių okupacijos metais Lietuvos profsąjungos buvo paverstos okupantų įrankiu jų darbo politikai įgyvendinti ir drausmei įmonėse palaikyti28, todėl nekyla abejonių, kad ir šie kursai buvo ne tiek paties Profesinių sąjungų centro biuro, kiek nacių okupacinės administracijos inspiruoti. Visgi iki 1942 m. vidurio šio darbo rezultatai buvo tokie: liepos 20 d. buvo išduotas tūkstantasis profesinių sąjungų kursų baigimo pažymėjimas29. 1942 m. kovo 16 d. dienraščio „Į Laisvę“ duomenimis, Profesinių sąjungų centro biuras kursams organizuoti kas mėnesį išleisdavo po 10 tūkst. reichsmarkių. Tiek pat lėšų buvo skiriama ir kursantų stipendijoms30 .

Dalis specialistų, tiesa, gana nedaug, buvo rengiami įmonių mokomosiose dirbtuvėse arba vadinamuosiuose mokomuosiuose kampeliuose. Baigę kursą mokiniai turėjo laikyti amato egzaminą. Dienraščio „Ateitis“ duomenimis, 1943 m. rugsėjį tokia mokomoji dirbtuvė buvo atidaryta Kaune, Telefono-telegrafo statybos įmonėje31.

Profesinį pasirengimą buvo galima įsigyti ir suaugusiųjų institutuose – politechninio pobūdžio mokyklose, kurias globojo Profesinių sąjungų centro biuras, tačiau, kaip ir visos mokyklos, jos priklausė Švietimo vadybai. Kaune toks institutas buvo įkurtas jau 1941 m. rugpjūčio 18 d., o neilgai trukus atsirado ir Vilniuje. Dar vėliau – pasibaigus pirmiesiems mokslo metams – šios rūšies mokyklas buvo užsimota kurti ir Panevėžyje, Šiauliuose bei kitur. Šie institutai daugiausia rengė įvairių sričių nediplomuotus technikus ir amatininkus32.

3. Pramonės darbuotojų socialinė padėtis

Lietuvos pramonės darbuotojų socialinė padėtis nacių okupacijos metais buvo sunki. Ypač sunki buvo darbininkų būklė. Antai vidutinis mėnesinis pramonės darbininkų darbo užmokestis 1942 m. sudarė tik 73,- reichsmarkes, iš jų vyrų – 82,-, o moterų – 54,- reichsmarkes33. Realusis darbo užmokestis, atsižvelgiant į ilgą darbo dieną (ji trukdavo mažiausiai 9 gryno darbo valandas, neskaitant pietų pertraukos) ir darbo savaitę (pastarąją sudarė 6 dienos), sunkų darbą ir kitus veiksnius, buvo dar mažesnis. Ypač neigiamai realųjį darbo užmokestį veikė ta aplinkybė, kad darbi-

___________________________________

23 Lietuvos amatų mokyklos ir amatininkų prieauglis // Ateitis. 1943, spalio 8, Nr. 234, p. 2.

24 Ten pat.

25 V. A. Kaip plečiamas amatų mokyklų tinklas (Iš pasikalbėjimo su Specialių Mokslų Departamento Direktorium B. Kliore) // Į Laisvę. 1942, rugpjūčio 20, Nr. 193 (354), p. 3.

26 Profesinių Sąjungų Centro Biuras ruošia amatininkus // Į Laisvę. 1942, kovo 16, Nr. 63 (224), p. 2.

27 Visoje Lietuvoje veikia 16 įvairių specialiųjų kursų su 679 klausytojais // Į Laisvę. 1942, vasario 23, Nr. 45 (206), p. 4.

28 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 336.

29 Ten pat, p. 346.

30 Profesinių Sąjungų Centro Biuras ruošia amatininkus // Į Laisvę. 1942, kovo 16, Nr. 63 (224), p. 2.

31 Čia paruošiami specialistai (Mokomosios dirbtuvės įmonėse) // Ateitis. 1943, rugsėjo 17, Nr. 216, p. 4.

32 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 347–348.