Iš sandėlių buvo prekiauta ir importuotomis prekėmis (skirtomis vidaus rinkai), ir vietinės gamybos prekėmis (skirtomis eksportui ir vidaus rinkai). Žinoma, kad Šiauliuose 1876 m. buvo 9 parduotuvės-sandėliai ir 276 krautuvės, tačiau naujai pastatytos dar 7 parduotuvės-sandėliai (77%) ir tik 29 krautuvės (10,5%)⁴³. Vilniuje apie 1893–1894 m. buvo trys sandėliai, prekiaujantys neišdirbta oda. Kiekvieno jų metinė apyvarta siekė iki 100 000 rb, pajamos – apie 20%. Taip pat šiame mieste buvo 5–7 grūdų sandėliai (metinė apyvarta šaltinyje nenurodoma – A. A.), kurie supirkdavo žemės ūkio produkciją, bet prekes tiekė tik vietinei rinkai ir aplinkiniams miesteliams. 10 urminių metalo sandėlių metinė apyvarta siekė 300 000 rb per metus. Keturi urminiai sandėliai prekiavo vilna, skudurais ir kaulais su Ryga ir Sankt Peterburgu. Šaltinyje nurodoma, kad ypač klestėjo prekyba malkomis (tokių sandėlių skaičius padidėjo nuo šešių
1862 m.⁴⁴ iki 20 – 1893 m.)⁴⁵.

Šalia geležinkelio statomi sandėliai (ypač stambioms prekėms, pvz., žemės apdirbimo technikai, įrankiams, mašinoms ir tokioms prekėms kaip anglis, trąšos, grūdai, statybinės medžiagos etc.) tapo nuolatinė urminės prekybos forma. Iš sandėlių prekes pirkdavo stambūs užsienio ir vietiniai pirkliai, taip pat vietiniai smulkūs prekybininkai, turėję mažmeninės prekybos parduotuves.

Kartu, XIX a. pabaigoje pradėjus praktikuoti tokią prekių realizavimo formą kaip išankstiniai prekybos įmonių susitarimai su gamybos įmonėmis, mugių reikšmė išblėso netgi atokiuose regionuose. Gamintojas arba stambesnis prekybininkas siusdavo komivojažierių ar valdytoją su prekių pavyzdžiais į kitas vietoves ieškoti prekių realizavimo rinkos ir tik suradus užsakovą, prekės buvo pristatomos į vietą⁴⁶. Tokiam pardavimo rinkos paieškos būdui nereikėjo iš anksto gabenti prekes į tam tikrą prekybos vietą; o pasisekus – prekybos operacijos buvo vykdomos tiesiogiai tarp abiejų šalių.

Mugių nykimą taip pat spartino XIX a. antrojoje pusėje išsiplėtęs turgų tinklas. Rinkos sąlygomis mugių lokalumas ir sezoniškumas tik iš dalies tenkino žemės ūkio produktų gamintoją ar amatininką. Todėl turgūs (jų darbo grafikas buvo pastovesnis – rinkdavosi 1–3 kartus per savaitę) buvo rimti konkurentai mugėms.

Turgūs viliojo valstiečius, siekiančius gauti kuo didesnį pelną iš savo pagamintos produkcijos. Be to, čia produktų supirkimo kainos visuomet būdavo didesnės nei supirkimo kainos kontorose*. Todėl turgaus, kaip urminės prekybos formos, reikšmė taip pat padidėjo. Turgūs kartu su steigiamais sandėliais ir specializuotomis plataus vartojimo gatavų prekių prekybos įmonėmis mažino mugių reikšmę. Mugės tapo amatininkiško pobūdžio gaminių, žemės ūkio ir gyvulininkystės produkcijos pardavimo vietomis. Čia žemdirbiai ar amatininkai, gaminantys rin-

---

⁴³ Памятная книжка Ковенской губернии на 1886 год, отд. II, с. 225.

⁴⁴ Памятная книжка Виленской губернии на  1862 год, отд. II, с. 8.

 ⁴⁵ Gildinių ir negildinių prekybos įmonių, mokančių mažmeninę rinkliavą, 1893 m. žiniaraštis, LVIA, f. 517, ap. 1, b. 49, l. 165a, 166, 168, 169.

⁴⁶ Мамонов И. Торговля и промышленность Российской империи. Москва, 1895, с. 32.

 * Išauginęs linus gamintojas neveža jų tiesiogiai į kontorą, kur jau paskelbtos kainos, o būtinai veža į turgų, siekdamas gauti didesnį pelną. Gauti 1–2 rb daugiau už birkavą (163,805 kg) – gamintojui didelė nauda. Rokiškio linų supirkimo kontora paskelbė kainą už pirmos rūšies linus 40 rb, o supirkėjas jam siūlo 41–42 rb, todėl gamintojas ir veža į turgų pas supirkėją, visada žydą, kuris, pirkdamas ir mokėdamas 1–2 rb daugiau, o pats pardavinėdamas pigiau, savaime aišku, siekia apgauti gamintoją, sverdamas linus svertuvu su paklaida. Pasvėręs linus dar namie ir persverdamas juos vietoje, gamintojas stebisi, kad linų svoris sumažėjo. Todėl ir nesutinka linų parduoti. Tuomet prie jo prieina kiti tokie pat supirkė