LIETUVOS SIEKIAI ATGAUTI LENKŲ UŽIMTAS ŽEMES 1920 METŲ VASARĄ

Įvadas

Nuo 1918 m. atsikuriančiai jaunai Lietuvos valstybei teko patirti daug sunkių išbandymų. Tuo metu, kai naujam gyvenimui pakilusi lietuvių tauta itin sudėtingomis sąlygomis pradėjo kurti valstybės institucijas, o vadovaujantieji veikėjai diplomatiniais kanalais siekė, kad jos egzistenciją pripažintų kitos pasaulio valstybės, nedraugiškai nusiteikusios gretimos šalys (Sovietų Rusija, bermontininkai ir Lenkija), siekdamos agresyvių tikslų, pradėjo veržtis į Lietuvos žemes ir užėmė dideles jos teritorijas. Tik pradėtos formuoti Lietuvos ginkluotosios pajėgos iki 1919 m. pabaigos ne tik sustabdė pirmųjų dviejų priešiškų jėgų – bolševikų ir bermontininkų – tolesnį skverbimąsi į krašto gilumą, bet ir, iškovojusios sėkmingų pergalių, išvijo juos iš Lietuvos.

Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo dienos itin sudėtingi santykiai susiklostė su Lenkija, kurios valdančiųjų sluoksnių planuose tuo metu vyravo dvi pagrindinės koncepcijos: tiesioginis Lietuvos prijungimas prie Lenkijos, arba inkorporacija, ir netiesioginis, užmaskuoto prijungimo būdas – federacija. Kovų su bolševikais pretekstu 1919 m. balandžio 19–21 d. staiga užėmę Vilnių ir jo apylinkes, lenkai, toliau tęsdami „įvykusių faktų“ politiką, panaudojo prieš Lietuvą visą kompleksą priemonių – antilietuvišką propagandą šalies viduje bei Paryžiaus Taikos konferencijoje, karines provokacijas bei slaptųjų karinių organizacijų – POW (Polska Organizacja Wojskowa), OSN (Organizacja Strelcow Nadniemenskich) ir kitų bandymus sugriauti Lietuvos valstybę iš vidaus, naudodamiesi pastarosios laikinais sunkumais, nesilaikė Santarvės šalių 1919 m. birželio 18, liepos 26 ir gruodžio 8 dienomis notifikuotų demarkacijos linijų, įsiskverbė į Lietuvos teritorijos gilumą ir užėmė didelius jos plotus Širvintų krašte, Vievio apylinkėse, dešinėje Nemuno pusėje, Pietų Suvalkijoje ir kitose vietose.

Lietuvos vyriausybė savo santykius su Lenkija visą laiką siekė pagrįsti geros kaimynystės principais, ne kartą siūlė ginčytinus teritorinius klausimus išspręsti savitarpio derybomis. Tačiau dėl Lenkijos valdančiųjų sluoksnių aiškiai aneksionistinės politikos Lietuvos atžvilgiu ir Santarvės valstybių šališkumo jai to nepavyko pasiekti. Taip tarp Lenkijos ir Lietuvos valstybių susidarė nepaskelbtas karo stovis.

Tam tikri Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčiai ėmė ryškėti 1920 m. vasaros pradžioje,