Po kelių okupacijos mėnesių dalį savo ūkinių funkcijų apygardų komisarai perleido vienai po kitos įsisteigusioms ir vis naujai besisteigiančioms vokiškoms bendrovėms, kurioms buvo pavedama perimti savo žinion įvairių ūkio šakų įmones kartu su visu tų įmonių turtu ir jų valdytoju – patikėtiniu5 . Antai skysto kuro prekybos monopolis buvo perduotas bendrovei „Ostland-Öl-Vertriebsgesellschaft“ („Ostlando naftos vartojimo bendrovė“), kurios skyrius Kaune perėmė ir „Lietūkio“ buvusį naftos skyrių6 . Vokiečių bendrovei „Zentralhandelsgesellschaft Ost“ („Rytų centrinė prekybos bendrovė“) buvo perduotos maisto pramonės įmonės – cukraus fabrikai, malūnai, alaus daryklos, skerdyklos ir t. t. Iš viso ji buvo perėmusi apie 300 Lietuvos įmonių, tarp jų akcinę bendrovę „Maistas“. Kartu jos žinioje buvo ir minėtų gaminių didmeninės prekybos organizacija. Vokiečių bendrovei „Ostland-Faser“ („Ostlando pluoštas“) atiteko tekstilės, trikotažo bei medžio apdirbimo gaminių didmeninė prekyba. Vokiečių bendrovė „Deutsche Ein-und Verkaufsgenossenschaft für Generalbezirk Litauen“ („Vokiečių pirkimo–pardavimo bendrovė“) perėmė buvusias valstybines prekybos įstaigas ir vietoje jų steigė krautuves, kurios aptarnavo vokiečių kolonistus ir civilinės administracijos pareigūnus. Jos centras buvo Kaune, o skyriai ir krautuvės – daugumoje Lietuvos apskričių miestų ir net kai kuriuose miesteliuose. Vokiečių bendrovė „Genossenschaftsverband „Ostland“ („Kooperatyvų sąjunga „Ostland“) ketino perimti savo žinion ir senas Lietuvos kooperatines sąjungas – „Lietūkį“ ir „Pienocentrą“; jas okupantai kol kas tik kontroliavo ir buvo paskyrę savo įgaliotinius. Visos minėtos bendrovės buvo pavaldžios Lietuvos generalkomisarui ir Ostlando reichskomisarui7 .

Smulkios mažmeninės prekybos įmonės buvo reprivatizuojamos. Tačiau dauguma jų neatitiko okupantų keliamų reprivatizavimo sąlygų, todėl buvo uždarytos arba perduotos vokiečių kolonistams. Be to, daug prekybos įmonių, kurių savininkai buvo okupantų suimti, nužudyti, išvežti į Vokietiją ar šiaip palikę savo įmones be šeimininkų, buvo uždaryta arba perduota vokiečių bendrovėms, kolonistams ar vietiniams gyventojams. Pradėjus privatizuoti kai kurias mažmeninės prekybos įmones, kūrėsi naujos privačios smulkios įmonės. Dėl to 1942 m. jau buvo gana daug privačių prekybos įmonių. Visame mažmeninės prekybos tinkle privačių įmonių lyginamoji dalis 1942 m. pabaigoje sudarė 55 proc., 1943 m. pabaigoje – 51 proc.8 Kaip matome, okupacijos pabaigoje privačių mažmeninės prekybos įmonių skaičius šiek tiek sumažėjo, tačiau vis vien sudarė daugiau kaip pusę visų mažmeninės prekybos įmonių skaičiaus. Sumažėjimas aiškinamas tuo, kad dalis įmonių pačios užsidarė dėl prekių trūkumo, didelių mokesčių, transporto sunkumų ir kitų priežasčių. Sumažėjo ne tik privačių įmonių, tačiau ir bendras visų mažmeninės prekybos įmonių skaičius. Antai 1940 m. pabaigoje krašte buvo 4930 mažmeninės prekybos įmonių (įskaitant ir viešojo maitinimo įmones)9 , o nacių okupacijos laikotarpiu (1943 m. pabaigoje) Lietuvoje (įskaitant ir 1942 m. balandžio 1 d. prie Lietuvos prijungtas kai kurias Baltarusijos sritis, tačiau, kaip ir 1940 m., be Klaipėdos krašto), pačių okupan –

5 Bulavas J. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 174–175.

6 Bunkus A. Lietuvos ekonomika…, p. 210.

7 Bulavas J. Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 175–176.

8 Apskaičiuota remiantis: Statistische Berichte für das Ostland. Riga, 1943, Nr. 11/12, p. 373; 1944, [Nr. 5/6], p. 213.

9 Tarybų Lietuvos dvidešimtmetis: Statistinių duomenų rinkinys. Vilnius, 1960, p. 268–269.