1917 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje vokiečių okupacinės valdžios sutikimu sukviestas Lietuvių konferencijos nutarimuose, greta svarbiausio uždavinio - atkurti Lietuvos valstybę, demokratiniais pagrindais sutvarkytą etnografinėmis sienomis, buvo numatyta garantuoti ir tautines kultūrines teises tautinėms mažumoms³. Konferencijos nutarimams įgyvendinti jos išrinktoje Lietuvos Taryboje nuostatais buvo palikta 5-6 vietos mažumų atstovams. Numatytos ir jų priėmimo į Tarybą sąlygos: remti konferencijos nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos sukūrimo, nedalyvauti antilietuviškoje veikloje irbent suprasti lietuviškai⁴.

1918 m. vasario 16 d. Tarybai paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą, Lietuvos tautinės mažumos -žydai, lenkai, rusai, gudai, vokiečiai ir kt. - apsisprendė dalyvauti šalies valstybingumo atkūrimo procese ne iš karto.
Visgi lietuvių ryžtą atkurti nepriklausomą valstybę vietos žydų bendruomenės vadovybė greitai įvertino kaip neišvengiamą faktą. Taip pat laiku buvo suvokta, kad pritarimas lietuvių siekiams ar net įsitraukimas į bendrą valstybės kūrimo darbą leistų ateityje tikėtis iš valdžios paramos žydų tautinei padėčiai gerinti. Mat karo metais 60-yje Lietuvos vietovių buvo sugriauta daugiau kaip 6 tūkst. trobesių⁵, priklaususių žydams, o įvairi pagalba buvo reikalinga maždaug trečdaliui žydų⁶. Tokie buvo dauguma 1918 m. pavasarį iš Rusijos į Lietuvą pradėjusių grįžti žydų tremtinių: 1915 m., nepagrįstai apkaltinusi dėl rusų kariuomenės nesėkmių fronte, caro valdžia ištrėmė absoliučią daugumą (apie 160 tūkstančių) šios tautybės žmonių⁷.

1918 m. gruodžio ll d. Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininko A. Voldemaro kvietimu į Valstybės Tarybą kartu su gudų atstovais įėjo ir trys žydų sionistų atstovai, inteligentai - dr. J.Vygodskis, dr. S. Rozenbaumas ir dr. N. Rachmilevičius. Pastarieji du buvo pakviesti į Vyriausybės sudėtį. Šie esminiai poslinkiai valdžios santykiuose su vietos žydais buvo labai reikšmingi kuriamai Lietuvos valstybei, nes žydai tuo metu sudarė daugiau kaip 10% Lietuvos gyventojų. Pažymėtina, jog tuo metu, svarstant tautinių mažumų klausimus, buvo pateikiami skirtingi duomenys (skaičiais ar procentais) apie šių gyventojų skaičių valstybėje. Gana dažnai buvo remiamasi dar 1897 m. carinės valdžios atlikto visuotino imperijos gyventojų surašymo duomenimis⁸. Tik 1923 m. Lietuvoje įvykusio visuotino gyventojų surašymo duomenimis buvo apskaičiuota ir oficialiai paskelbta, jog žydai Lietuvoje (be Vilniaus krašto) sudaro 7,6% visų gyventojų⁹.

Žydų tautinių problemų sprendimas, dar 1918 m. pabaigoje Lietuvos Laikinosios vyriausybės nutarimu buvo pavestas ministrui be portfelio J. Vygodskiui, kurį laiką buvo sulėtėjęs. Mat dėl tam tikrų aplinkybių J. Vygodskis buvo likęs lenkų užimtame Vilniuje. Todėl organizacinis darbas