| „kol pinigus grąžins“87. Taigi galima teigti įkaitą buvus terminuotą ir neterminuotą. Remiantis minėtais aktais peršasi išvada, kad terminuotas įkaitas būdingesnis privačių asmenų vykdytiems įkeitimams (nors pasitaiko ir neterminuoto atvejų88). Įkeičiant didžiojo kunigaikščio turtą įkaito trukmė sukonkretinama rečiau – dažniausiai apsiribojama būtent minėta formule. Tai, matyt, nulėmė mūsų jau akcentuota nelengva iždo padėtis, kadangi dažnai, negrąžinus vienos skolos, buvo skolinamasi dar kartą89. Nors nėra taisyklės be išimties – kai kuriuose didžiojo kunigaikščio raštuose visgi nurodoma konkreti įkaito trukmė90.
Tačiau tarp to laikotarpio aktų aptinkame ir kitokio pobūdžio įkeitimo raštų, kuriuose nukrypstama nuo klasikinės tokio rašto formos. Vienas iš tokių galimų nukrypimų – įkaito laikytojo gaunamos pajamos iš įkeisto turto traktuojamos ne kaip palūkanos už paskolintus pinigus (kaip įprasta), jomis tiesiog grąžinama paskolinta suma, ir tai turi būti padaryta per tam tikrą konkretų laikotarpį. Terminui pasibaigus, įkeistas turtas grąžinamas jo savininkui. Ryškiausias tokio rašto pavyzdys – 1518 m. gruodžio 15 d. Žygimanto Senojo raštas Abraomui Jezofovičiui dėl pasiskolintų 8000 kapų. Tą sumą kreditorius turi susigrąžinti per 8 metus ir dėl to jam suteikiama teisė naudotis muito mokesčiais bei pajamomis iš Brastos druskos ir vaško muitinių bei visų joms priklausančių Gardino, Drohičino, Bielsko, Kameneco, Melniko muitinių. Tačiau ir šiuo atveju didysis kunigaikštis apriboja savo bei savo aplinkos galias. Rašto pabaigoje tradiciškai aptarta kreditoriaus mirties situacija91.
Taigi ne visada pajamos iš įkeisto turto virsdavo palūkanomis, tai būdingiau didžiojo kunigaikščio turto įkeitimui. Be to, kartais didžiojo kunigaikščio įkaitas siedavosi su laikymais (держава), kurie buvo dalijami už ištikimą tarnybą valdovui ir su ja susijusioms išlaidoms atlyginti. Antai kai valdovo dvarionis Danila Dedkavičius paprašė duoti jam laikyti Bragino valsčių tol, kol jis susigrąžins tarnybai Ordoje išleistus pinigus, 1506 m. liepos 8 d. didysis kunigaikštis Aleksandras Vilniuje išdavė prašytojui raštą, kuriame išvardijama, kuo Danila Dedkavičius gali naudotis. Rašto pabaiga įprasta – garantijos Danilos įpėdiniams jo mirties atveju, draudimas valdovo pareigūnams kištis į valsčiaus reikalus92. Šis atvejis vėl kiek išskirtinis (bet, manome, ne vienintelis): dvarionis pirmiausia išleidžia savo pinigus, vykdamas į valdovo tarnybą, o jiems susigrąžinti gauna laikyti valsčių. Tačiau visi formalumai tokie pat, kaip ir įkeitimo atveju: apribojamos valdovo pareigūnų galios, laikytojas yra visateisis valsčiaus šeimininkas. Tik (kaip ir Abraomas Jezofovičius) palūkanų jis negaus, o išleistus pinigus susigrąžins būtent iš valsčiaus pajamų.
Nors PLS įkaito laikymo trukmė nenurodyta, tačiau X skyriaus 5-ame straipsnyje nustatyta įkaito grąžinimo procedūra: jeigu įkaito laikytojas nenorėtų jo grąžinti sutartyje numatytu laiku, o pašauktas į teismą neatvyktų, tada teismas paima iš įkaito savininko gautą kreditą, o savininką įvesdina į įkeistą dvarą. Tai jau buvo gyvenimo realijų ir teismų praktikos padiktuota norma, kadangi terminuotas įkaitas bylose labai dažnai susijęs su nenoru grąžinti įkeistą (dažniausiai nekilnojamąjį) turtą. Negrąžinimo
____________________________________________________
88 РИБ, т. 27, стб. 534–535, № 22 (1494 m.); т. 20, стб. 281–282, № 212 (1516 m.); LM. 1 UžK, p. 135, Nr. 681 (1523 m.); LM. 12 UžK, p. 306, Nr. 348 (1524 m.).
89 АЛМ, т. I, вып. 2, с. 178–179, № 744 (1506 m.); LM. 11 Įrašų, p. 51–52, Nr. 15 (1518 m.); p. 66–67, Nr. 39 (1518 m.) ir kt.
90 LM. 11 Įrašų, p. 80–81, Nr. 65 ([1519 m.] – 9 metams); p. 86–87, Nr. 73 ([1519 m.] – 3 metams); p. 93–94, Nr. 76 (1519 m. – 5 metams).
91 АЛРГ, с. 164–165, № 145.
92 Ten pat, p. 117–118, Nr. 92.
93 AKS, t. III, p. 273, Nr. CCLXXXV (1525 m.). |
dizainas ir programavimas giriaus