| rengę dekonstruoti šiandienos mokslinio lygio neatitinkančias XIX–XX a. pirmosios pusės istorines interpretacijas ir kurti naujus praeities aiškinimus. 1993 metais kino kritikų gretose išryškėjo opozicija meninio / autorinio / kūrybinio mąstymo dokumentikoje vyravimui ir apgailestavimas dėl klasikinės dokumentikos tradicijos nebuvimo21. Kai kurie kino kritikai savo recenzijose ėmė „pliekti“ išsisėmusį autorinį kiną ir palankiai vertinti tas juostas, kurios „grąžina dokumentiniam kinui dokumentalumą, žanro orumą ir pasitikėjimą dokumentu“22. Anot R. Paukštytės, tradicinės dokumentikos susiformavimo prielaidas sudaro tiek kruopštus darbas archyvuose ar bibliotekose, tiek specialistų „iš šalies“ atėjimas į kinematografą23.
Kaip teigiama istorijos populiarinimo klausimus svarstančioje (daugiausia vakarietiškoje) literatūroje, akademinės bendruomenės atstovų bendradarbiavimą su masinės komunikacijos specialistais suponuoja keleto mentalinių „barjerų“ įveikimas. Viena kliūčių – tai mokslininkų žiūrėjimas iš aukšto į masinės komunikacijos priemones ar kitokias „nemokslines“ istorijos perteikimo formas (istorinį romaną, istorinę dramaturgiją ir pan.)24. „Pasipūtėliška“ istorikų pozicija istorijos populiarinimo atžvilgiu, pasak šia problema besidominčių specialistų, dažniausiai sietina su gausinti faktus siekiančia metodologine pozicija – istorizmu. Šios istoriografijos paradigmos atstovai, griežtai atsiriboję nuo ikimokslinės (retorinės) tradicijos, estetines istorijos perteikimo formas laikė ir laiko istorinio pažinimo požiūriu mažai prasmingomis25. Anot vokiečių istorijos teoretiko Jörno Rüseno, istorijos wie es eigentlich gewesen ir estetikos nesu-
___
21 „Prieš apkaltinant Vakarų dokumentininkus už perdėm didelį objektyvumą, ne pro šalį būtų prisiminti, jog dokumentinis subjektyvumas, kurį šiandien matome geriausiame lietuvių, rusų, lenkų kine, Vakarams išties vakarykštė diena“, – teigė R. Paukštytė (Paukštytė R. Kelias į „naująją bangą“..., p. 10.). Tais pačiais metais kino kritikė Živilė Pipinytė prabilo apie perdėtą autorinio prado vertinimą: „Filmai išskysta, driekiasi kaip begalinis, beformis kalbėjimas apie save, kai sakramentali formulė „išreikšti save“ tampa vieninteliu kūrybos tikslu ir pateisinimu“ (Pipinytė Ž. Nepakaltinamosios užrašai // Kinas. 1993, Nr. 11–12, p. 11). Pasigirsta vienų kino kritikų kaltinimai kitiems: „Pastangos propaguoti autorinį kiną yra ne kino reklamavimas apskritai, o siauros autorinio kino mėgėjų grupelės dvasios džiuginimas. (...) Problema, kad žmogus, niekuomet neįsimylėjęs paprasto, pramoginio kino, nemylės ir autorinio. Todėl pirmojo ignoravimas ar pašaipus niekinimas sukelia mintis apie dvasinę nesveikatą“ (Prancūzevičius A. Elegantiškojo kikenimo metas // Kinas. 1994, Nr. 10, p. 8).
22 Paukštytė R. Ne tik apie vieną „Epitafiją…“, p. 24. Taip pat žr.: Pipinytė Ž. Akistatos su praeitimi // Kinas. 2000, Nr. 4 (275), p. 37.
23 „Alkstame klasikinio dokumentinio filmo. Įdomaus, informatyvaus. Tik toks, „neelitinis“, atsiprašau, aiškios minties kinematografas gali grąžinti filmams tą vietą, kurią kinas prarado per paskutinį dešimtmetį, pūsdamasis nuo savo reikšmingumo. Prarado universitetines auditorijas, rašytojų ir skaitytojų, teatralų ir gydytojų kasdieną. Kultūra joje tarpsta, o ne yra jos „paribys“. Žinoma, jei kinas yra reikšminga žmogaus veiklos kultūros dalis (…). Todėl labai svarbu yra žmonės, ateinantys į kiną iš kitų sričių. Jie, noriu tikėti, ne tiek geidžia jį kurti, kiek nori matyti. O kad pamatytų, šiandien turi pasidaryti patys... Kinematografas tiesiog privalo įsileisti žmones iš šalies ir dėti visas pastangas, kad atgaivintų taip trūkstamą stiprią klasikinės dokumentikos šaką.“ Paukštytė R. Ne tik apie vieną „Epitafiją…“, p. 25. Tai, kad vyko ne tik kritikų, bet ir dokumentininkų mąstymo pokyčiai, rodo publikuotas interviu su istorinės tematikos dokumentinių filmų kūrėju Rimtautu Šiliniu. Interviu išryškėja, kad šis kūrėjas suvokia klasikinei dokumentikai keliamus reikalavimus. Anot jo, debesėlių, voratinklių filmavimas – tai „ne istorinio dokumentinio kino žanro reikalas. Jo reikalavimai labai griežti“. Jiems jis priskiria pagarbą faktams, dokumentams ir autorinės kalbos atsisakymą. Šilinis R. „Įvertinkite litais gyvo Maironio kadrus“. R. Paukštytės pokalbis su R. Šiliniu // Kinas. 1999 žiema, p. 12.
24 Pažymėtina, kad arogantišką istorikų „cecho“ atstovų reakciją į masinės komunikacijos priemones sunku „užčiuopti“, nes ji dažniausiai reiškiasi visišku šių medijų ignoravimu. Beje, vakariečių tekstuose galima aptikti pas mus kol kas nematomos pasipūtėliškos dokumentininkų pozicijos istorikų atžvilgiu pasireiškimų. Kaip pavyzdys paminėtinas Romano Brodmanno teiginys, jog „mes turime užmiršti įsivaizdavimą, esą istorikai profesionalai mus gali kažko išmokyti, išskyrus galbūt galutinio rezultato išimtinai faktografinę kontrolę“. Cituojame iš:
Quandt S. Historische Fachberatung, S. 103.
25 Žr.: Bumblauskas A. Herojų paieškos // Literatūra ir menas. 1987, vasario 7, p. 8. |
dizainas ir programavimas giriaus