| daugumos gyventojų remiami, pajėgė apsiginti nuo bolševikų invazijos. Autoriams, susipažinusiems su to meto dokumentais, turėjo būti žinoma, kad daugiausia tie savanoriai kaip tik ir buvo vargingi bežemiai, mažažemiai ir kiti varguoliai. Tai patvirtina ir vyriausybės viešas, įsakmus pažadas aprūpinti savanorius žeme. Tas pažadas, apgynus nepriklausomybę, buvo ištesėtas. Be to, tuomet jau buvo sugrįžę iš Rusijos dešimtys tūkstančių pabėgėlių ir evakuotųjų, kurie ten pergyveno bolševikų revoliuciją ir paragavo jų sukurtame „rojuje“darbininkams iškepto „pyrago“. Todėl nereikia nė aiškinti, kodėl jie tapo patikimais ir labai įtikinančiais antibolševikiniais propagandistais savo gimtajame krašte.
Visgi, neatsižvelgdami į realią tikrovę, ar tiesiog nenorėdami jos matyti, kai kurie istorikai Raudonosios armijos durtuvais 1918–1919 m. atneštą sovietų valdžią ir toliau aiškino „socialistinės revoliucijos“ ir net „pilietinio karo“ vyksmu Lietuvoje, lietuvių tautos ir jos kariuomenės pasipriešinimą pavergėjams bolševikams – kontrrevoliucija89, o Vakarų valstybių suteiktą materialinę paramą atsikuriančiai Lietuvos valstybei, jos organizuojamai kariuomenei bei keliolikos pakviestų ir atvykusių instruktorių patarimus kariuomenės vadovybei – tų šalių, visų pirma JAV ir Anglijos, vykdoma „intervencija“ ir pan.90
Suprantama, kad tokiais šių autorių teiginiais Lietuvoje mažai kas patikėjo. Jų darbai visuomenės pagarbos nesulaukė.
Daugelyje pokario istorikų darbų rašyta ir apie 1920 m. liepos 12 d. sudarytą Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį, kuria remiantis Lietuvai buvo pripažintas Vilnius ir Vilniaus kraštas. J. Žiugžda, analizuodamas šios sutarties pasirašymo priežastis, ypač akcentavo Lietuvos „liaudies masių reikalavimus“ minėtą sutartį pasirašyti91. J. Jurginis, aptardamas tuometinius Lietuvos ir Sovietų Rusijos santykius, savo darbe siekė parodyti Lietuvos valdančiųjų sluoksnių „reakcinę poziciją“ šios sutarties atžvilgiu92. K. Navickas įrodinėjo, kad Vakarų valstybių vadovai norėjo sutrukdyti Lietuvos vyriausybei pasirašyti minėtą sutartį su Sovietų Rusija93.
Objektyviau į šią problemą pažvelgė R. Žepkaitė. Ištyrinėjusi gausią archyvinę medžiagą, visų pirma Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos dokumentus bei kitus šaltinius, savo darbe94 ji aptarė Sovietų Rusijos poziciją Vilniaus klausimu, detaliai nušvietė pačią derybų eigą, išryškindama Vilniaus miesto ir viso Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai reikšmę. Pažymint daugelį teigiamų šio darbo ypatybių, kartu reikia konstatuoti, kad jo autorė kai kuriais atvejais negalėjo išvengti vienpusių tuometinės Lietuvos vyriausybės vertinimų.
Sovietiniu laikotarpiu kovų su bermontininkais problema didesnio tyrinėtojų dėmesio nesulaukė. Apie bermontininkų avantiūrą trumpai teužsiminta Lietuvos TSR istorijos III tome95. Nors 1919 m. vasarą bermontininkams įsiveržus į Lietuvą negausi jos kariuomenė dar tebekovojo
_____________________________________________________
89 B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918–1919 metais.
90 R. Šarmaitis. Amerikos–Anglijos imperialistų intervencija Lietuvoje 1918–1920 m.; D. Fainhauzas. Lietuvos liaudies kova prieš amerikinius–angliškuosius interventus 1918–1919 metais // Vilniaus valstybinio universiteto mokslo darbai. 1954. T. 4, p. 84–109; К. Навицкас. Литва и Антанта.
91 J. Žiugžda. Lietuvos darbo žmonių kova prieš imperialistų siekimus paversti Lietuvą antitarybiniu placdarmu // Lietuvos TSR istorija, t. 3, p. 316–320.
92 J. Jurginis. Antantės imperialistų ir lietuviškosios buržuazijos ryšiai, atplėšiant Vilnių nuo Lietuvos // LTSR MA žinynas. Vilnius, 1950. T. 6.
93 K. Navickas. Lietuvių tauta broliškoje Tarybų Sąjungos tautų šeimoje. Vilnius, 1958; Lenininės nacionalinės politikos istorinė reikšmė lietuvių tautai. Vilnius, 1960.
94 R. Žepkaitė. Lietuvos–Tarybų Rusijos taikos sutartis ir Vilniaus klausimas // Lietuvos TSR MA darbai. Vilnius, 1963. Serija A. T. 2 (15), p. 107–120.
95 Lietuvos TSR istorija, t. 3, p. 100–104. |
dizainas ir programavimas giriaus