Visuomeninė erdvė susidarė savaime, kaip atsakas į režimo spaudimą. Tai, kad visuomenė nėra organizuojama valdovų, yra labai svarbus jos bruožas, rodantis jos artimumą pilietinei visuomenei³⁷. Tiesa, šis organizavimasis Lietuvoje buvo kitoks nei demokratinėse šalyse. Visų pirma, organizuotasi neperžengiant režimo nustatytų ribu – visuomenės iniciatyva reikšdavosi tose srityse, kur valdžia mažiau kišosi ir buvo mažesnė grėsmė nukentėti už savarankiškus veiksmus. Antra, nekurtos formalizuotos institucijos. Joms atsirasti neleido režimas, žiūrėjęs į jas, potencialiai gresiančias politinio elito vienvaldystei, beveik taip pat priešiškai kaip ir į nepriklausomą politinę veiklą, kėlusią režimui panašią grėsmę.

Visuomenėje gana greitai suvoktas toks valdžios požiūris ir pereita prie neformalus veikimo būdo. Inteligentija pasipriešinimo organizacijas miestuose bandė kurti tik XX a. penktajame dešimtmetyje. Vėliau suvokta, kad jos greitai susekamos ir likviduojamos, o nariai negailestingai baudžiami. Tokia patirtis išmokė, kad valdžia griežčiau reaguoja į organizuotas saviraiškos formas, todėl inteligentija formalių organizacijų nebekūrė. Užtat visą laiką kūrėsi mažiau pastebimos neformalios draugų grupelės, kurias sunkiau susekti, be to, dėl jų pavojingumo valdžia mažiau baiminosi. Kaip visuomenėje pamažu įsigalėjo prie sovietinės sistemos geriau prisitaikiusios neformalios veikimo formos, parodo jaunimo kurtų antisovietinių organizacijų statistika. Jaunimo elgesys yra itin įdomus tuo požiūriu, kad tai labiausiai linkusi rizikuoti visuomenės dalis. Penktajame–šeštajame dešimtmetyje saugumas kasmet susekdavo apie dvi dešimtis tokių organizacijų. Bet po 1960 m. daugiau nei 10 jaunimo organizacijų susekta tik
1968 m. (13) ir 1970 (11), o aštuntajame dešimtmetyje jaunimo organizacijos ir visai nunyko³⁸. Iš Juozapo R. Bagušausko pateiktų duomenų aiškiai matyti šeštajame dešimtmetyje vyravusi pogrindinių jaunimo grupių, turinčių pavadinimą, mažėjimo tendencija³⁹. Pavadinimas rodo didesnį grupės formalizavimo laipsnį nei pavadinimo neturinčios.

Formalus socialinis organizavimas virš šeimos ir draugų metmens (savanoriškos organizacijos ir privatūs klubai) yra laikomas demokratijos pagrindu⁴⁰. Jo buvimas rodo nepriklausomo nuo valdžios visuomenės veikimo galimybę. Tokios laisvos asociacijos apibrėžiamos kaip visuomenę jungiančio komunikacijos tinklo mazginiai punktai, kuriuos sudaro autonomiškų viešuomenės sąjungų sankaupos, besispecializuojančios kurti ir platinti praktinius įsitikinimus⁴¹. Būtent neformalios laisvos asociacijos organizavo tarpinę sritį ir bent iš dalies atliko formalaus socialinio organizavimo vaidmenį.

Pagrindine visuomeninės erdvės organizavimosi forma galima laikyti „organizaciją be organizacijos“. KGB taip vadino pogrindininkų ir kitokių priešiška veikla užsiimančių asmenų grupavimąsi ir teigė, kad tokia forma naudota „siekiant užmaskuoti organizuotą antitarybinę veiklą“⁴². Iš esmės toks apibūdinimas tinka ir visuomeninės erdvės dalyvių grupėms. Juk bet kokia nepriklausoma ir nekontroliuojama veikla režimo buvo laikoma potencialiai priešiška. Tuo labiau kad paprasčiausi draugų ir pažįstamų susi-

---

³⁷ Calhoun C. Civil Society / Public Sphere..., p. 1897.

³⁸ Bagušauskas J. R. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas. Vilnius: LGGRTC, 1999, p. 317 (13 lentelė).

³⁹ Duomenys iš: Ibid., p. 304–313 (1–10 lentelės).

⁴⁰ Titma M., Tuma N. B. Soviet Studies: Society..., p. 14737.

⁴¹ Фурс В. Н. Философия незавершенного модерна Юргена Хабермаса. Минск: Экономпресс, 2000, с. 172.

⁴² Vaigauskas G. K. Lietuvos nacionalistų kenkėjiška veikla..., p. 75.