Sovietmečiu egzistavusi istoriografinė refleksija neretai įgydavo karikatūrines formas. Turime omenyje įvairias užsakomąsias kritikas⁸. O autorefleksijai tikriausiai neliko laiko ir jėgų. Šią situaciją gana gerai pailiustruoja 1966 metų gruodį Istorijos institute vykusiame posėdyje Juozo Jurginio pasakyta mintis apie tuo metu rengto leidinio „Lietuvos istorijos istoriografija“ likimą: „autoriai [tekstus] pasiėmė pataisyti ir taip ‘išsivaikščiojo’“⁹. J. Jurginiui savo ruožtu paantrino istorikas Rimantas Jasas, konstatuodamas: „liūdna patirtis su istoriografija“¹⁰. Atlikti tyrimai leidžia teigti, jog patys reprezentatyviausi žvilgsniai į to meto istoriografiją glūdi archyvuose paskirų pranešimų ar pasisakymų forma ir iki šiol nėra įtraukti į platesnę apyvartą¹¹.

1990-ųjų lūžis atvėrė galimybes formuotis kritiniam istoriografijos refleksijos diskursui, tačiau istoriografiją lydintys procesai dar nesukūrė baigtos akademinės transformacijos, o istoriografijos istorija netapo mūsų akademinę savivoką, profesinį identitetą ir aktualius mokslo funkcionavimo visuomenėje klausimus padedančiu spręsti partneriu. Vis dėlto kalbėti apie pozityvias permainas yra pagrindo. Juk jau pats suvažiavimas ir jo keliami tikslai yra nebloga nuoroda, jog istorikų profesinė bendruomenė yra subrendusi „pilietybės regalijas“ suteikti ir istoriografijos istorijai¹². Tačiau bet kuriuo atveju tam tikri duomenys apie pilietybės prašantį subjektą ir jo motyvaciją yra privalomi. Todėl mūsų pranešime svarstomos istoriografijos istorijos sampratos svarbą aptarsime trimis požiūriais: 1. profesiniu; 2. visuomeniniu; 3. egzistenciniu. Šios pastabos greičiau pretenduoja į svarstymo krypčių nužymėjimą nei į viską apimantį žvilgsnį.

Profesinis požiūris

1) Istorijos mokslo tradicijos pažinimas leidžia istorikams įvertinti savo pačių darbą, veiklą ir pasiektus rezultatus, lyginant visa tai su jau „klasika“ tapusiais darbais, taip pat – rasti joje sau kelrodžius bei diskusijų partnerius¹³.

___

7 Ivinskis Z. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar, p. 341. Simptomiška, jog ši Z. Ivinskio mintis pirmajame Lietuvos istorikų suvažiavime, žvelgiant istoriografinės tradicijos autorefleksijos požiūriu, nuskambėjo net tris kartus.

8 Pavyzdžiui: Lietuvių buržuazinių emigrantų istoriografijos kritika: straipsnių rinkinys. Vilnius, 1980; Bauža Č. Buržuazinės istoriografijos koncepcijų revoliucinio judėjimo Lietuvoje klausimais kritika: medžiaga lektoriui. Vilnius. 1986.

9 LMAA, f. 16, ap. 1, b. 213, l. 23.

10 Ten pat.

11 Tokių vienalaikių mėginimų apmąstyti sovietinės istoriografijos fenomeną, jos pavidalus, teigiamybes ir neigiamybes pavyzdžiais galėtų būti J. Jurginio pranešimas „Istorijos mokslas Lietuvoje pospaliniu laikotarpiu“, skaitytas Mokslų akademijos Visuomeninių mokslų skyriaus visuotiniame susirinkime 1967 m. birželio 28 d. (LMAA, f. 1, ap. 2, b. 1073, l. 24–39), V. Merkio pranešimas „Istorijos mokslų problemos“, skaitytas Mokslų akademijos Prezidiumo posėdyje, vykusiame 1987 m. gruodžio 14 d. (LMAA, f. 1, ap. 2, b. 2026, l. 187–199).

12 Pirmojo Lietuvos istorikų suvažiavimo programoje yra pažymima, jog: „Penkiolikos metų istorijos mokslo raida reikalauja tiek tam tikro rezultatų „suvedimo“, tiek kritiškos savirefleksijos ir sykiu tolesnės plėtotės perspektyvų aptarimo“. Žr.: http://www.milosz.lt/istkat/skelbimai/istoriku_suvaziavimas_2005.pdf

13 Klasikiniu tokio kūrybiško santykio su istoriografine tradicija pavyzdžiu galėtume laikyti prancūziškosios „Analų“ mokyklos gimimo ir sklaidos procesą, kai aktyvus santykis su tradicija tapo naujos istoriografinės paradigmos užuomazga. Apie tai plačiau žr.: Гуревич А. Я. Исторический синтез и школа „Анналов“. Москва, 1993.