Užsienio šalių istoriografijoje didžiųjų valstybių santykių diplomatinės-politinės peripetijos Antrojo pasaulinio karo metais yra pakankamai plačiai nagrinėtos. Nors šiuose darbuose galima rasti ir Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos klausimo aptarimo atspindžių, detalesnės 1943 m. tarptautinių santykių poveikio Baltijos valstybių klausimo svarstymams analizės nėra. Remiantis reikšmingiausiais Vakarų istoriografijos darbais straipsnyje siekiama išryškinti Vakarų politikos vertinimus4. Būtina paminėti ir lietuvių išeivijos autorių mokslines publikacijas, kuriose platesniame kontekste nagrinėjami Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimai bei užsienio valstybių reakcija5. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos, Baltijos valstybių bei kituose užsienio mokslo leidiniuose pasirodė tik keli straipsniai, kuriuose epizodiškai aptariama bendroji Vakarų politika Baltijos valstybių atžvilgiu Antrojo pasaulinio karo metais arba tarptautiniai santykiai analizuojami tam tikru aspektu6.

Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių klausimo atspindžiai didžiųjų valstybių santykiuose 1943 metais

Nuo 1943 m. galima išryškinti didžiųjų valstybių užsienio politikos prioritetų kitimą. Būtent 1943-aisiais ir vėlesniais metais buvo priimta keletas principinių nuostatų dėl pasaulio sutvarkymo. Persilaužimas Antrajame pasauliniame kare darė įtaką ne tik pasaulio ateities, bet atitinkamai ir Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių klausimo svarstymams. Vakarų valstybių politikos būdų kitimą labiausiai veikė sėkmingi Sovietų Sąjungos kariniai veiksmai. Padidėjusi tarptautinė įtaka davė šiai valstybei teisę aiškiai deklaruoti savo reikalavimus7. Palaipsniui JAV prezidentas Franklinas Delanas Rooseveltas ir Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis ėmė atsižvelgti į Sovietų Sąjungos reikalavimus – užsitikrinti savo geopolitinius saugumo interesus.

1942–1943 m. Vakaruose tiek politiniu, tiek visuomeniniu lygmeniu vyko aktyvios diskusijos

______________________________________

British foreign policy in the Second World War, London, 1971, vol. III; Советский Союз на международных конференциях периода Великой Oтечественной воины 1941–1945 гг. Том II. Тегеранская конференция руководителей трех союзных держав – СССР, США и Великобритании (28 ноября–1 декабря 1943 г.). Сборник документов. Москва, 1984 (toliau – Тегеранская конференция руководителей трех союзных держав…).

3 Ch. Bohlen. Witness to History, 1929–1969. New York, 1973; W. Churchill. The Second World War. Triumph and Tragedy. London, 1954; J. Ciechanowski. Defeat in Victory. Garden City, 1947.

4 J. L. Gaddis. The United States and the Origins of the Cold War 1941–1947. New York, 1972;. L. Juda. United States Non-recognition of the Soviet Union’s Annexation of the Baltic States: Politics and Law // Journal of Baltic Studies. 1975, No 4; W. J. H. Hough, III. The Annexation of the Baltic States and its Effect on the Development of Law Prohibiting Forcible Seizure of Territory // New York School Journal of International and Comparative Law. 1985, No 2.

5 E. R. Padvaiskas. World War II Russian–American Relations and the Baltic States: A Test Case // Lituanus Lithuanian Quarterly Journal of Arts and Sciences 1982, vol. 28 (toliau – World War II Russian–American Relations and the Baltic States...); R. Vitas. The United States and Lithuania: the Stimson doctrine of nonrecognition. New York, 1990.

6 B. Makauskas. Didžiųjų pasaulio valstybių požiūris į Baltijos valstybes II pasaulinio karo metu // Lituanistica. 1996, Nr. 3 (27); A. J. Kochavi. Britain, the Soviet Union, and the Question of the Baltic States in 1943 // Journal of Baltic Studies. 1991, No 2. Šiame straipsnyje autorius detaliai analizuoja Britanijos ir SSRS santykius užsienio reikalų ministerijų lygmeniu 1943 m., siekimą įsteigti Karo nusikaltimų komisiją ir Baltijos valstybių klausimo svarstymus šiame kontekste. Šie aspektai šiame straipsnyje plačiau neanalizuojami.

7 J. L. Gaddis. We now know. Rethinking Cold War History. Oxford, 1997, p. 16.