Gruodžio 1 dieną, paskutiniajame oficialiame Teherano konferencijos posėdyje, buvo aptariamas Lenkijos klausimas ir J. Stalino pageidavimas pakeisti Lenkijos sienas. Šiose diskusijose JAV prezidentas F. D. Rooseveltas pasisakė ketinąs kandidatuoti ketvirtajai kadencijai ir jam rūpį 6 ar 7 milijonų lenkų amerikiečių balsai, kurių jis nenorįs netekti. F. D. Rooseveltas sakė sutinkąs su J. Stalino pageidavimu perstumti Lenkijos sienas, tačiau dėl praktinių politinių sumetimų negalėsiąs dalyvauti posėdžiuose, kuriuose bus tariamasi dėl tokių „pertvarkymų“31. Oficialiuose konferencijos svarstymuose SSRS gavo Vašingtono ir Londono sutikimą neprieštarauti Maskvos planams išplėsti Sovietų Sąjungos sienas į vakarus bei perkelti rytines Lenkijos sienas toliau į vakarus.

Kaip liudija Sovietų Sąjungos išleistas oficialus Teherano konferencijos dokumentų rinkinys, tame pačiame posėdyje J. Stalinas prabilo apie Sovietų Sąjungos poreikį turėti neužšąlančius uostus Baltijos jūroje. Jis pareiškė, kad „rusams būtų reikalingi neužšąlantys Kionigsbergo ir Memelio uostai ir atitinkamos Rytų Prūsijos teritorijos. Juolab jog tai grynai slaviškos žemės“32. Vakarų valstybių oficialiuose dokumentų rinkiniuose ir istoriografijoje yra nuorodų į Stalino pasisakymą dėl neužšąlančių uostų, tačiau akcentuojama, kad tai buvo pasikeitimas nuomonėmis ir jokio sprendimo dėl Rytų Prūsijos Teherano konferencijoje nebuvo priimta. Tačiau Sovietų Sąjungos pareikštos pretenzijos ir Vakarų neprieštaravimas Lenkijos bei kitais klausimais faktiškai paliko sovietams laisvas rankas Baltijos valstybių atžvilgiu.

Tą pačią gruodžio 1-ąją, pertraukos tarp oficialių posėdžių metu, F. D. Rooseveltas su J. Stalinu kalbėjosi apie Baltijos valstybes ir pateikė dar vieną pastabą dėl artėjančių JAV prezidento rinkimų – Jungtinėse Valstijose taip pat yra lietuvių, latvių bei estų, ir Baltijos valstybių nepriklausomybė yra moralinis dalykas, o viešoji nuomonė reikalautų nors kokio Baltijos tautų valios išreiškimo prieš imantis kokių nors veiksmų33. Pokalbyje F. D. Rooseveltas siekė akcentuoti, kad amerikiečiams labai reikšminga laisvo tautų apsisprendimo teisė. Kalbėdamas apie Baltijos valstybių apsisprendimą jis pridūrė, kad yra asmeniškai įsitikinęs, jog [Baltijos valstybių – R. K.] žmonės balsuotų už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos34. J. Stalino atsakymas į tokius JAV prezidento pageidavimus buvo grindžiamas senais didžiųjų valstybių politikos argumentais. Jis teigė, kad Baltijos valstybės valdant paskutiniajam carui neturėjo autonomijos, o Britanija ir JAV buvo Rusijos sąjungininkės ir niekas nekėlė klausimo dėl viešosios nuomonės atsiklausimo, todėl visiškai nesuprantąs, kodėl tai daroma dabar35. Išreiškęs moralines nuostatas dėl tautų apsisprendimo teisės prezidentas F. D. Rooseveltas juokaudamas pridūrė, kad „kai sovietų kariuomenė reokupuos šias teritorijas, jis

_______________________________________________________

30 J. Burns McGregor. Roosevelt: the soldier of freedom. London, 1971, p. 409; W. H. McNeil. Survey of international Affairs 1939–1946. America, Britain & Russia. Their Cooperation and Conflict 1941–1946. Oxford, 1953, p. 354.

31 Тегеранская конференция руководителей трех союзных держав..., c. 151.

32 Ten pat, p. 150.

33 Ch. Bohlen. Witness to History, 1929–1969. New York, 1973, p. 151.

34 Foreign Relations of the United States: Diplomatic Papers. The Conferences at Cairo and Teheran 1943. Washington, 1961, p. 594–595; E. R. Padvaiskas. World War II Russian–American Relations and the Baltic States…, p. 27.

35 J. Burns McGregor. Roosevelt: the soldier of freedom. London, 1971, p. 413.