– SSSR karui, o Lietuvoje įvykus sukilimui, Laikinoji vyriausybė panaikino komitetą⁶³.

Ir nacių okupacijos metu E. Turauskas ne kartą susitiko su pasitraukusiais į Vakarus ministrais, tarėsi Lietuvos likimo klausimu. Karui pasibaigus, E. Turauskas dar labiau išplėtė savo veiklą, siekdamas, kad lietuviai įsitrauktų ir būtų jiems atstovaujama įvairiuose tarptautiniuose sąjūdžiuose. Jis atnaujino lietuvių dalyvavimą Pax Romana ir Tarptautiniame katalikų intelektualų sąjūdžio kongresuose, vėliau įsitraukė į Tarptautinį krikščionių demokratų sąjūdį (NEI) bei Vidurio ir Centro Europos kraštų krikščionių demokratų sambūrio veiklą, Europinį sąjūdį, Federalistų sąjungą bei Pavergtųjų europos tautų (PETS) seimo darbą.

E. Turausko rūpestį dėl lietuvių likimo išeivijoje (Vokietijoje) liudija jo lankymaisi prancūzų okupuotoje zonoje⁶⁴. Mat kilo pavojus, kad gali būti lietuviai sugrąžinti į okupuotą tėvynę Lietuvą. Buvo pradėta ieškoti galimybių tokiam pavojui išvengti. 1945 m. rugpjūčio 21 d. Vašingtone ir buvo svarstoma Europoje susidariusi padėtis (L. Šimutis, dr. Grigaitis, M. Vaidykla, adv. K. Jurgėla ir plk. K. Grinius). Turimos žinios buvo papildytos iš dr. Prano Padalskio (Padalio) ir Edvardo Turausko gautais laiškais⁶⁵. Tad reikia manyti, kad E. Turausko duomenys ir buvo pateikti remiantis konkrečiais stebėjimais.

1946 m. liepos 21–27 d. E. Turauskas dalyvavo pirmojoje VLIK’o ir Lietuvos diplomatijos tarnybos konferencijoje Berne, o po metų – Paryžiuje...

E. Turauskui kartu su vysk. Vincentu Bryzgiu teko dalyvauti Pax Romanos suvažiavime, vykusiame Romoje 1947 m. Čia atvykę lietuviai rūpinosi aukštus mokslus einančiųjų savo tautiečių galima tarptautine globa.⁶⁶

Per šią kelionę į Romą E. Turauskas turėjo privačią audienciją pas Popiežių. Pijus XII pareiškė, kad jis labai gerai žino lietuvių kančias ir jų troškimą nepriklausomai tvarkytis. Tačiau nereikia nusiminti: Lietuva vėl bus laisva ir nepriklausoma, nes Dievas niekad neleis tokiai neteisybei viešpatauti žemėje⁶⁷.

E. Turauskas vėl Paryžiuje (1947–1966 m.)

1947 m. persikėlęs į Prancūziją, E. Turauskas netoli Paryžiaus įsigijo nedidelį ūkį; Jį tvarkydamas, kurį laiką mažiau reiškėsi lietuvių politinėje veikloje.

Nuo 1949 m. VLIK’as ėmė vis dažniau kreiptis į E. Turauską įvairių konsultacijų, o 1953 m. pasikvietė nuolatinėms konsultacijoms politiniais bei diplomatiniais klausimais. E. Turauskas nenutolo ir nuo visuomeninės veiklos: jis buvo išrinktas Tarptautinio katalikų intelektualų sąjūdžio tarybos nariu, 1950 m. tapo Lietuvių federalistų sąjungos pirmininku, 1950–1954 m. E. Turauskas – pirmasis Naujųjų tarptautinių bendrijų Lietuvos bendrijos pirmininkas.

E. Turauskas 1952 m. dalyvavo Nouvelles Equipes Internationales (NEI) kongrese Šveicarijoje, Friburge, kur buvo susirinkę 120 atstovų iš 14 šalių. Vienintelis atstovas iš Lietuvos E. Turauskas dalyvavo sprendžiant esminius ir svarbius klausimus. „Kongrese buvo pabrėžiama, jog būtina ginti asmenis, šeimos teises ir kitas krikščioniškas vertybes, reikalauti socialinio teisingumo ir tuo tikslu krikščionims aktyviai dirbti visokiose tos rūšies visuomenės or-