| riba, nes ji aiškiai perimta iš Vakarų istorikų ir susieta su Stalino mirtimi. K. Grinius nurodo, kad jaunimas į sovietinę armiją pradėjo eiti apie 1950 metus, t. y. visuomenė susitaikė anksčiau, nei sako R. Misiūnas. Šalies raidoje destalinizacija iš karto po Stalino mirties dar neprasidėjo. 1953 m. riba - tai organizuoto rezistencinio judėjimo pabaiga, kaip kad ir teigia K. Grinius ir T. Remeikis. Tačiau 1944-1953 m. periodas įsitvirtino.
Laikotario pradžia įvardijama kaip antroji sovietinė okupacija. Tik R. Misiūnas kalba apie „sovietų sugrįžimą", „režimo atkūrimą". Tuo remiantis, galima būtų teigti, kad 1944 m. - tai sovietinės okupacijos tęsinys. Daugiau autorių nurodo, kad tai antroji okupacija. Tik taip vertinant, pripažįstamas 1941 m. Nepriklausomybės atkūrimas ir Laikinosios vyriausybės veikla.
Karas Lietuvoje 1944-1953 m. vadinamas rezistencija, partizaniniu judėjimu arba karu. T. Remeikis šį reiškinį vertina plačiau. Jam rezistencija yra sudėtinė tautos opozicinio judėjimo dalis. Pirmasis rezistenciją periodizavo V. S. Vardys, išskyręs 1944-1948 m. ir 1949-1952 m17. Detaliausiai tai padarė K. Grinius18 ir jo periodizacija įsitvirtino.
Kaip tautos tragediją ar genocidą išeivijos autoriai vertino represijas ir trėmimus. Itin pabrėžiamas trėmimų antihumaniškumas, Sibiro baisumai. Plačiau į šią problemą pažvelgė J. Pajaujis-Javis, analizavęs dar ir gulagų vietas, tremties sąlygas juose.19
Visi autoriai, akcentuodami Lietuvos savarankiškumo praradimą, politinį krašto valdymą vertina kaip visiškai priklausomą nuo Sovietų Sąjungos ir detaliau jo neanalizuoja. Tyrinėtojų nuomone, ekonomikos ir kultūros pertvarkymai buvo priverstiniai ir atnešė Lietuvai tik neigiamas pasekmes. Itin neigiamai vaizduojama kolektyvizacija ir jos rezultatai. Tarp tyrinėtojų, analizavusių žemės ūkio problemas, konkrečių rezultatų apie kolektyvizaciją buvo pateikęs P. Zundė20 . R. Misiūnas daugiau analizavo pramonės raidą. Jis priėjo išvadą, kad industrializacijos tikslai buvo ideologiniai, siekis rusifikuoti ir susaistyti Lietuvą su žaliavomis iš Rusijos. Skiriasi T. Remeikio požiūris. Jo nuomone, ta pramonė, kuri buvo sukurta 6 dešimt. metais, Lietuvai buvo reikalinga. Dar vienas autorių išskiriamas etapas - 1953-1968 metai. Visi autoriai šio etapo pradžią sieja su Stalino mirtimi. Tai sekimas Vakarų istorikų darbais, kurie nuo 1953 m. pradeda įžvelgti pokyčių, vykusių SSSR. Laikotarpį nuo 1953 m. nagrinėjo tik du autoriai: T. Remeikis ir R. Misiūnas. Pastarojo teigimu, 1953-1968 metai - tai „tautinės kultūros atgimimo" laikas. T. Remeikio nuomone, tai buvo „tautiškumo išsaugojimo metas", sukūręs prielaidas opoziciniam judėjimui atsirasti. Abu autoriai laikotarpį analizavo lygindami jį su ankstesniuoju ir todėl jį vertino geranoriškai, kaip palankesnį Lietuvai ir jos žmonėms. Laikotarpio turinys- |
dizainas ir programavimas giriaus