2) Istoriografijos raidos trajektorijų pažinimas padeda istorikams susikalbėti, leisdamas jiems suvokti, iš kokio konteksto jie ir jų kolegos gauna sąvokas, reikšmes, hipotezes, populiarias metaforas, modelius ir taip toliau.

3) Disponavimas bendriausiu istorijos mokslo raidos vaizdiniu padeda praeities tyrinėtojams kalbėtis apie savosios disciplinos tyrimo objektą, metodus, kompetencijos kontūrus ir t. t. Šių klausimų svarstymas, formuojantis dinamišką disciplinos savivoką, taip pat atveria vaisingas dialogo su kitų socialinių bei humanitarinių mokslų atstovais galimybes.

4) Istoriografijos istorijos svarstybos leidžia perimti naują mokslo sampratą, pozityvistiniam – „žinių kaupimo“ – modeliui priešpriešinant mokslo revoliucijas ir diegiant alternatyvius mokslo sklaidos vaizdinius, kuriuose atsirastų daugiau galimybių istoriografinių mokslų polilogui¹⁴.

5) Savos istoriografinės tradicijos pažinimas gali tapti „įrankiu“, leidžiančiu išvengti tam tikros izoliacijos ir reprezentuoti save vakarietiškoje akademinėje arenoje. Vakaruose sukurtos istoriografijos raidos schemos ne visuomet be išimties tinka XX a. lietuvių istorijos mokslo specifikai išreikšti. Šiuo atveju tokią situaciją nulėmė XX a. antrosios pusės politinės perturbacijos, kurias Patrik Ourednik ironiškai pavadino „nutraukta istorija“¹⁵.

Šie profesinio lygmens argumentai vienokiu ar kitokiu būdu funkcionuoja istorikų ceche. Mažiau svarstytas yra kitas istoriografijos tyrimų aktualumo pagrindimo būdas, orientuotas į visuomeninį šios disciplinos reikšmingumo dėmenį.

Visuomeninis požiūris

1) Kaip minėta, istoriografijos istorijos refleksija turėtų nutiesti supratimo tiltus tarp atskirų istorikų bendrijos narių. Žvelgiant iš visuomenės poreikių perspektyvos, jai iškyla dar didesnis ir sudėtingesnis uždavinys – reprezentuoti istorikų bendrijos veiklą ir jos rezultatus visuomenei, kartu – perprasti visuomenės poreikių, interesų kaitą. Tokiu būdu istoriografijos istorikui tenka savotiškas visuomenės ir istorinės kultūros kritiko vaidmuo ir leidžia jam prisidėti prie šiuolaikinės visuomenės, jos istorinės sąmonės pavidalų bei kaitos analizės¹⁶.

2) Kitas ne mažiau svarbus uždavinys istoriografijos refleksija užsiimantiems mokslininkams yra kritinio socialinio istoriografijos diskurso puoselėjimas (turime omenyje diskusinės atmosferos, recenzijų, polemikų ir kitų formų raišką). Tokio diskurso funkcionavimas atlieka

___

14 2–4 punktuose išsakytos ir istoriografijos istorijos svarbą pagrindžiančios nuostatos nėra originalios. Analogiškai argumentuojama ir kitų mokslų istorijos svarba konkrečioms akademinėms bendrijoms. Tokio požiūrio galimybę atvėrė T. Kuhno sukurta mokslo raidos teorija. Žr.: Kuhnas T. Mokslo revoliucijų struktūra. Vilnius, 2003.

15 Ou}ednik P. Europeana. Vilnius, 2004, p. 81. Vakariečių politinis korektiškumas šios istorinės ir istoriografinės „traumos“ akivaizdoje dažniausiai baigiasi lengva ranka nurašant visą Vidurio ir Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos marksistinę tradiciją į „istorijos nuošalę“. Šį teiginį galėtų iliustruoti Matto Perry’o, 2002 m. parašiusio studiją – vadovėlį universitetams „Marksizmas ir istorija“ pavyzdys. Minėtame tekste vietos sovietinei marksizmo sampratai ir jos suponuotai istorijos supratimo, tyrimo bei aprašinėjimo versijai neatsiranda. Žr.: Perry M. Marxism and history. New York, 2002.

16 Bene pirmuoju bandymu Lietuvoje aktyviai ir įvairiais požiūriais kelti visuomenei, istorikams bei kūrėjams aktualius istorinės reprezentacijos klausimus derėtų įvardyti 1988 metais pasirodžiusią kolektyvinę studiją „Istorinės prozos byla“ (Istorinės prozos byla. Sud. L. Gadeikis. Vilnius, 1998).