| miestuose, su vienaluome luominės monarchijos atmaina – bajorų respublika virtusia anarchija, be manufaktūrų ir samdomojo darbo, be ryškesnio miestiečių luomo, be luomų suspendavimo ir absoliutinės monarchijos – nebent su „dvarų absoliutizmu“, be užbaigtos vidinės kristianizacijos etc., etc. Taigi, be viso to ar su visu tuo, kas ją skiria nuo ankstyvųjų Naujųjų amžių „maksimaliame“ regione – Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje. Taigi Lietuva gyvena kitu ritmu. Ji ir toliau, kaip visa Vidurio Europa, lieka Vakarų pasaulio periferija. Cechai Lietuvoje pradėjo rastis tik XV a. pabaigoje, o prie manufaktūrų prieita tik XVIII a. 1566 m. galiausiai įžengusi į luominės monarchijos santvarką, visą vėlesnę epochą bus „bajorų respublika“ – veltui joje ieškotume absoliutizmo požymių. Vakaruose plėtojami gamtos mokslai, daromi technikos išradimai, kuriama Naujųjų amžių filosofija, o Lietuvoje iš esmės tenkinamasi scholastine, tiesa, katalikiškosios Reformos atnaujinta teologija, filosofija, logika ir retorika.
Visi šie dalykai laikyti kokybiniais skirtumais, todėl naujalaikės modernizacijos pradžią verčiau sieti su kitu – XVIII a. pabaigos lūžiu, o ypač Gegužės 3-iosios konstitucija. Konstitucijoje skelbiamas sosto paveldėjimo principas Europos ir pasaulio kontekste gali atrodyti anachronizmas (juk pasaulis kaip tik šiuo metu pradėjo naikinti absoliutizmą), tačiau, nepaisant to, Lenkijos ir Lietuvos Konstitucija skelbia, kad paveldimas monarchas yra tiktai tautos valios reiškėjas. Taigi kuriama ne absoliutinė, o konstitucinė monarchija. Šiuo aspektu ši Konstitucija lygiavosi į Anglijos prieš šimtmetį įvestą santvarką, tik neįformintą rašytinėje konstitucijoje. Lenkijos ir Lietuvos reformatoriai tiesiogiai rėmėsi revoliucine Prancūzijos mintimi: pirmieji Konstitucijos apmatai parašyti pagal 1789 m. priimtą Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Ir nors Gegužės 3-iosios konstitucija buvo priimta vėliau nei 1787 m. JAV Konstitucija, ji vis dėlto keliais mėnesiais aplenkė Prancūzijos Konstituciją ir tapo pirmąją Europos rašytine konstitucija. Visa tai leistų sakyti, kad Gegužės 3-iosios konstitucija – jau ne ankstyvųjų, o tikrų Naujųjų amžių pradžia. Tačiau antra vertus, galėtume sakyti, kad Lenkijos ir Lietuvos santvarka tik dabar „pasivijo“ vėlyvųjų Viduramžių Vakarų Europos šalis, kuriose jau XIV a. buvo susiformavęs trečiasis luomas – miestiečių, atstovaujamas luominiuose parlamentuose. XVII–XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybės santvarka – tai vienaluomė luominės monarchijos atmaina, o Gegužės 3-iosios konstitucija suformavo dviluomę (bajorų ir miestiečių) monarchiją, turinčią konstituciją. Bet ar šiuo teiginiu nenuvertiname Konstitucijos? Priešingai, tokia išvada tik rodo, kaip sudėtinga vėluojančių visuomenių reformatoriams orientuotis į pažangiąją politinę mintį ir vykdyti visuomenės gyvenimo pertvarką. Todėl, jeigu ieškotume ankstyvųjų Naujųjų amžių, tai būtent Gegužės 3-iosios konstituciją reikėtų laikyti jų, o kartu Apšvietos epochos pradžia. Tačiau kaip vadinti epochą tarp XVI a. vidurio ir XVIII a. pabaigos lūžių? Socialinės integraliosios istorijos požiūriu, taip klausimas dar nebuvo keltas.
6. Ar laikytinas Barokas
civilizacine epocha?
Čia svarstyti dalykai paskatino mus XVI a. pab. – XVIII a. pab. epochą pavadinti Baroku49, analogiška ne tik kultūros, bet ir ankstyvųjų Naujųjų amžių visuomenės istorijai taikomoms Renesanso ir Apšvietos sąvokoms. Aišku, suvokiame, kad tai kelia daug problemų, nes įprasta šią sąvoką taikyti meno, geriausiu atveju – kultūros istorijai.
___
49 Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius, 2005, p. 276–431. |
dizainas ir programavimas giriaus