1932 m. gegužę Lietuvos chargé d’affaires Čekoslovakijoje J. Brėdikis informavo šios šalies Užsienio reikalų ministeriją apie Lietuvos delegacijos norą atvykti į Prahą ir išreiškė pageidavimą sumažinti muitų mokestį įvežamiems galvijams, mažo svorio kiaulėms bei mėsai¹⁴. Čekoslovakijos atstovai J. Brėdikiui leido suprasti, kad jų valstybės muitų įstatymai neleidžia suteikti nuolaidų nurodytiems produktams¹⁵. Taip pat buvo pabrėžta, jog Lietuva nėra svarbi importuotoja tų prekių, kurioms būtų numatyti muitų pakeitimai, o su svarbiausiais Čekoslovakijos importuotojais (pvz., Vengrija) yra atskiri susitarimai¹⁶. Lietuvos pasiuntinybei buvo pasiūlyta apsvarstyti kitus norimų įvežti prekių variantus.

M. Niederlė Kaune galėjo tik dar kartą patvirtinti tokią Čekoslovakijos poziciją teigdamas, kad atitinkami Čekoslovakijos oficialieji asmenys gera valia apsvarstys naujus Lietuvos pasiūlymus. D. Zaunius neslėpdamas įspėjo Čekoslovakijos chargé d’affaires, jog esąs gana delikačioje situacijoje, kadangi dauguma ministrų kabineto narių pageidauja anuliuoti prekybos sutartį tikėdamiesi, jog naujų derybų metu Lietuva gautų tam tikros naudos savo eksportui į Čekoslovakiją¹⁷.

Nepavykstant sumažinti prekybos balanso skirtumo Lietuvos valdžios atstovams teko imtis konkrečių veiksmų ir pradėti tiesiogines derybas su oficialiaisiais Čekoslovakijos sluoksniais, kadangi esama situacija buvo vertinama kaip „nenormali padėtis“¹⁸. Ekonomikos departamentas nustatė keletą priežasčių, kurias reikėtų pašalinti siekiant plėtoti tarpusavio prekybą¹⁹.

1932 m. gegužės 10 d. Lietuvos vyriausybė įteikė notą Čekoslovakijos vyriausybei išdėstydama aiškią savo poziciją: „Iš šiandieninės sunkios ekonominės situacijos išsivystė eilė aplinkybių, kurios apsunkina prekybą tarp Lietuvos ir Čekoslovakijos, taip pat prekybiniai

___

12 D. Zauniaus ir J. Aukštuolio nuomone, tokios Lietuvos įmonės kaip „Maistas“ galėtų turėti savo atstovybę Prahoje. Jie rėmėsi čekoslovakų „Bat’os“ pavyzdžiu (ji turėjo atstovybę Kaune).

M. Niederlės pranešimas ČR URM 1932 01 25 // AMZV. Pz-Kaunas, č. 20/duv-32.

13 Prof. P. Šalčius pabrėžė, jog užsienio prekyboje ne viskas priklauso nuo konsulatų veiklos ir iš jų stebuklų nereikėtų tikėtis: „Reikia pripažinti, kad tolimesnėse šalyse mūsų privati prekybininkų iniciatyva pasireiškia gana silpnokai“.

P. Šalčius. Rinkų beieškant // Tautos ūkis. 1932, Nr. 4, p. 105.

14 Pokalbio su Lietuvos chargé d’affaires J. Brėdikiu protokolas 1932 05 09 // AMZV. IV sekcia, 542, č. 59.241.

15 Ten pat.

16 Ten pat.

17 M. Niderlės pranešimas ČR URM 1932 05 23 // AMZV. IV sekcia, 542, č. 152/32-duv.

18 1932 m. pavasarį buvo kilę ir rimtų nesusipratimų tarp Lietuvos ir Čekoslovakijos prekybininkų. 1932 m. balandį Lietuvos įmonės „Maistas“ ir „Pienocentras“ norėjo išsiųsti didesnę mėsos ir kiaulinių taukų partiją, tačiau to nepadarė, nes užsakovai čekoslovakai importuotojai negavo atitinkamų leidimų. M. Niederlės tvirtinimu, tokie faktai tiesiogiai veikė Lietuvos valdžios norą peržiūrėti prekybos santykius su Čekoslovakija ir įvesti kontingentus. M. Niederlės pranešimas ČR URM 1932 05 02 // AMZV. IV sekcia, 542, č. 1262/32.

19 Visų pirma neigiamai prekybai atsiliepia Čekoslovakijos vykdoma muitų politika, kuri darė labai neigiamą įtaką kiaulių (ypač iki 120 kg) eksporto galimybėms. Kita vertus, „Pienocentras“, norėdamas įvežti sviestą, negaudavo leidimų arba negalėdavo prisitaikyti prie rinkos kainų. S. Kuzminsko nuomone, ir Lietuvos įmonės ne viską padarė. Lietuvos pasiuntinybės Čekoslovakijoje atstovai tvirtino, kad „Maistui“ būtų lengviau prekiauti, jei turėtų savo agentą Prahoje, o „Pienocentras“ sumažintų kainas, nes čekoslovakai labiau linkę pirkti pigesnį latvių ar estų sviestą, o ne lietuvių.

Ekonomikos departamento direktoriaus S. Kuzminsko Pro memoria 1932 07 14 // LCVA. F. 383, ap. 9, b. 109, l. 123–126.