H. Korvin-Milevskis, būdamas ambicingas ir norėdamas parodyti savo reikšmę, atsiminimuose, surašytuose gerokai vėliau, teigia esą P. Sviatopolkas-Mirskis, per grafą Tatiščevą stengėsi jį, kaip labai įtakingą ir žinomą rusų aukštuomenėje žmogų, įtikinti dalyvauti iškilmėse. O H. Korvin-Milevskis atvirai pareikalavo, kad vietos žemvaldžiams būtų leista laisvai tvarkyti žemės nuosavybės reikalus ir neskirti jam valstybinio apdovanojimo, kurie buvo iš anksto numatyti keliems iškilmių dalyviams. P. Sviatopolkas-Mirskis sutiko38. Viskas būtų aišku, jeigu ne A. Meištovičiaus atsiminimai. Jis pareiškė negirdėjęs apie H. Korvin-Milevskio derybas su P. Sviatopolku-Mirskiu. Be to, H. Korvin-Milevskis niekada ir nebuvo nominuotas apdovanojimui. Dvaro titulus gavo tik žemės ūkio draugijų vicepirmininkai ir du Tiškevičiai bei kunigaikštis Četvertinskis. Pastarųjų šeimos buvo ypač žinomos Peterburge, turėjo ryšių su dvaro aplinka39.

Derybos su keliais žemvaldžiais nereiškė masinio dalyvavimo iškilmėse. Kai kur pakako tik pakvietimo, o kai kur reikėjo imtis subtilesnių priemonių. Tai buvo sunkus sprendimas. Kai kada turėjo padėti, pavyzdžiui, „švelniai“ suformuluotas rusų valdininko paraginimas ar net vyresniųjų giminaičių patarimas. Panašiai atsitiko su Aleksandru Tiškevičiumi. Sklido gandai apie A. Tiškevičiaus vadovavimą žemvaldžiams, kurie neketino dalyvauti iškilmėse. Todėl iš karto sureagavo Kauno gubernatorius P. Vieriovkinas. Išliko labai įdomus jo laiškas A. Tiškevičiui, parašytas tikriausiai 1904 m. rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje. Pagrindinė laiško mintis sukasi apie tai, kaip prisivilioti A. Tiškevičių į Vilnių rugsėjo 10 d. Vieriovkinas labai akivaizdžiai pataikavo A. Tiškevičiui40. Teigė esą jo dalyvavimas ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. P. Vieriovkinas jau rekomendavo A. Tiškevičių kaip žmogų, remiantį korektišką ir protingą rusų ir lenkų ryšių sureguliavimą, dvaro titulo apdovanojimui. P. Sviatopolkas-Mirskis palankiai įvertino P. Vieriovkino pasiūlymą. Todėl, kai pasklido gandai apie A. Tiškevičiaus neigiamą požiūrį, ir patsai P. Vieriovkinas galėjo susikompromituoti. Dėl to jis primygtinai siūlė A. Tiškevičiui dalyvauti, dar suagituoti gubernijos žemvaldžius ir taip pateisinti savo reputaciją41. Šis laiškas ne tik parodo rusų pastangas pritraukti kuo daugiau Lietuvos žemvaldžių, bet ir tai, kaip jiems buvo sunku apsispręsti. Ar verta paaukoti patriotinius idealus dėl lygiateisiškumo pažadų?

Paminklas turėjo būti atidengtas rugsėjo 10 dieną, todėl po rugsėjo 1-osios susitikimo lojalistai turėjo 10 dienų apsispręsti. P. Sviatopolkas-Mirskis neprieštaravo, kad žemvaldžiai sušauktų Vilniuje bendrą trijų gubernijų atstovų suvažiavimą. Jis įvyko, anot A. Meištovičiaus,

37 MAB. Rs. F. 292–68. Książę Mirski..., l. 4; W. Meysztowicz. Gawędy o czasach I ludziach. Wyd. 4. Londyn, 1993, s. 20.

38 H. Korwin-Milewski. Siedemdziesiąt lat..., s. 190–191.

39 MAB. Rs. F. 292–68. Książę Mirski..., l. 13.

40 Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Rankraščių skyrius. (LNMMB. Rs.). F. 19–1282. P. Vieriovkino fondas. Письмо Верёвкина Тышкевичу Александру Эдуардовичу, l. 1; M. Nowak-Kiełbikowa. Konstanty Skirmunt..., s. 23.

41 LNMMB. Rs. Ten pat, l. 2–3.