Lietuviu English
Jūs esate: PagrindinisŽurnalasArchyvai19 Tomas
Meniu
Žurnalas
  Archyvai
  0 Tomas
  1 Tomas
  2 Tomas
  3 Tomas
  4 Tomas
  5 Tomas
  6 Tomas
  7 Tomas
  8 Tomas
  9 Tomas
  10 Tomas
  11 Tomas
  12 Tomas
  13 Tomas
  14 Tomas
  15 Tomas
  16 Tomas
  17 Tomas
  18 Tomas
  19 Tomas
  20 Tomas
  Redakcija
  Atmena
Specialieji leidiniai
Internetinė žurnalo versija
Kontaktai ir nuorodos
Draugai
Tinklapį kūrė
č4
Girius MERKYS
 
  Archyvai (19 Tomas)  
   
 
ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 19

Mugės ir jų vaidmuo prekybos struktūros Vilniaus ir Kauno gubernijos 1861 - 1914 metais

Ambrulevičiūtė Aelita

Doktorantė

Klaipėdos universiteto

Humanitarinių mokslų fakulteto

Istorijos katedra

El. paštas: aelita@fan.lt

 

Įvadas

Rusijos imperijos, į kurios sudėtį XVIII a. pabaigoje buvo inkorporuota Lietuva, ekonominis atsilikimas nuo Vakarų Europos šalių nulėmė lėtą Lietuvos įsitraukimą į industrializacijos procesą. Tačiau industrializacija, vykusi daugiausia už Lietuvos ribų, veikė jos raidą: kraštui įsitraukiant į interlokalinius rinkos mainus, glaudesni prekybiniai ryšiai su Vakarų Europos ir Rusijos rinka skatino žemės ūkio ir pramonės produkcijos didėjimą. Tai savo ruožtu sąlygojo vidaus rinkos plėtrą ir veikė prekybą.

Šiame straipsnyje akcentuojami struktūriniai prekybos sistemos pokyčiai, turėję įtakos mugių tinklo plėtrai, išryškėjo po caro administracijos
1861 m. įvykdytų ekonominių reformų. Todėl nagrinėjama tema apims 1861–1914 m. laikotarpį, kai Rusijos imperijoje iro feodalinis baudžiavinis ūkis, keitėsi luominė visuomenės struktūra, įsitvirtino prekinė ūkio sistema, plito kapitalistiniai gamybos santykiai ir pan., o Vilniaus ir Kauno gubernijose susiklostė palankesnės sąlygos žemės ūkio gamybos raidai, pramonės plėtrai, gerokai padidėjo prekybos apyvarta ir keitėsi jos struktūra.

Prekybos raidos tyrimai Lietuvos mugėse XIX a. antrojoje pusėje, orientuoti į struktūrinius pokyčius, istoriografijoje nesulaukė išsamesnės analizės. Lietuvos ir regiono istoriografijoje šis laikotarpis siejamas su kapitalistinių santykių įsigalėjimu, pramoninės gamybos plėtra, žemės ūkio produktyvumo didėjimu, naujų technologijų diegimu etc., išskiriant veiksnius, paženklinusius baudžiavinės ekonomikos persiorientavimą į rinkos santykius1. Tad prekybos raidos tyrimus siejant su pramoninės gamybos ir žemės ūkio plėtra, ši raida tyrinėjama kaip makroekonominės sistemos dalis2 arba pabrėžiami

---

 1 Mulevičius L. Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje. Vilnius, 2003; Merkienė R. Gyvulių ūkis XVI–XX a. pirmoje pusėje: Etninės patirties ištakos. Vilnius, 1989; Meškauskas K. Lietuvos ūkis 1900–1940. Vilnius, 1992; Улащик Р. Предпосылки крестьянской реформы в Литве и Западной Белоруссии. Москва, 1965; Meškauskienė M. Ekonominė Lietuvos padėtis Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse (1900–1913 m.). Vilnius, 1963; Меркис В. Развитие промышленности и формирование пролетариата Литвы в XIX в. Вильнюс, 1961.

 2 Merkys V. Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportas 1861–1913 m. // Lietuvos TSR MAD, A serija, t. 3 (40), 1972, p. 101–113; Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. Vilnius, 1976; Jučas M. Baudžiavos irimas Lietuvoje. Vilnius, 1972; Jurginis J., Merkys V, Tautavičius A. Vilniaus miesto istorija. Nuo seniausiųjų laikų iki Spalio revoliucijos. Vilnius, 1968; Šalčius P. Raštai // Lietuvos prekybos istorija. Vilnius, 1998.

24

‹‹ Rodyti atgal
puslapių
Rodyti toliau ››

 
   
   
2005 - 2006 © c4 dizainas ir programavimas giriaus