Tačiau audiovizualinės priemonės turi daug daugiau galimybių nei vien rašytiniam tekstui būdingą statiškumą ir linijiškumą. Kadangi pasižymi vadinamąja afektine logika, elektroninė vaizdo ir garso sintezė labiau tinka dramoms, įtampoms, kontroversijoms nei daugybei faktų atskleisti. Dramos ir audiovizualinių priemonių dermę išreiškia garsi prancūzų komunikacijos specialisto Pierre’o Babino frazė, jog „sekimas audiovizualinėmis medijomis reiškia gyvenimą dramoje“³⁸. Be to, kaip teigia kiti komunikacijos specialistai, naujienos, aktualijos, sensacijos (istoriniuose pranešimuose – tai iki tol nežinoti filmuoti šaltiniai, išskirtiniai liudininkai, naujausių tyrimų duomenys) turi tam tikrą įtampos dozę, kuri atliepia žiūrovų lūkesčius³⁹. Lietuvos filmai ir laidos istorine tematika, kuriuose išnaudojamos audiovizualinės kalbos galimybės ir imamasi įvairinti bei koreguoti žiūrovų istorinę atmintį, ugdyti kritinį mąstymą, įvardytini kaip probleminė istorija. Šiai grupei priskirtiniems audiovizualiniams kūriniams, kurių kūrimas neįsivaizduojamas be istorikų pagalbos, būdinga orientacija į nūdienos visuomenės istorinės sąmonės aktualijas⁴⁰, mąstymo apie praeitį prielaidų įsisąmoninimas⁴¹, praeities pažinimo problemų ir konstruktyvaus istorijos pobūdžio akcentavimas⁴². Minėti požymiai leidžia įžvelgti šios audiovizualinės istorijos ryšius su kai kuriomis postistoristinėmis istoriografijos mokyklomis. Be to, demonstruodami naujus šal-

___

³⁷ Greta minėto filmo „Aisčiai“, kai kurių paveldo objektams skirtų filmų bei laidų, faktografinei istorijai priskirtinos ir šios dokumentinės juostos: „Giedraičiai“, LTV, rež. J. Sabolius, op. A. Leita ir kt., 1993; „Ginkluotas pasipriešinimas“, LKS, rež. A. Digimas, op.
V. Digimas, A. Triškus ir kt., 1994; „Dvi okupacijos“, LKS, rež. A. Digimas, op. V. Digimas, A. Triškus ir kt., 1995; „Po 450 metų. Mažvydas“, LTV, rež. J. Sabolius, op. G. Zalieckas ir kt., 1997.

³⁸ Cituojame iš Hoekstra H. Audiovisuelle Sprache und Kultur – Moralische Bildung, S. 77.

³⁹ Žr.: Pečiulis Ž. Televizija: istorija, teorija, technologija, žurnalistika. Vilnius: LRT Leidybos centras, 1997, p. 193; Knopp G. Geschichte im Fernsehen. Perspektiven der Praxis // Geschichte im Fernsehen, S. 2–3.

⁴⁰ Kaip pavyzdys galėtų būti paminėta kinematografininkų tandemo – Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio – audiovizualinė kūryba, kurioje esama vienareikšmiškas istorijos interpretacijas atmetančių, į Lietuvos visuomenės istorinės sąmonės aktualijas orientuotų kūrinių. Žr.: „Tikra Armijos Krajovos istorija“ (1993), „Generolas Povilas Plechavičius“ (1995), „Dar rašoma istorija“ (2000), „Peterburgo lietuviai“ (2000).

⁴¹ Bene daugiausia nūdienos Lietuvos visuomenės istorinės sąmonės „ekspertavimo“ srityje buvo nuveikęs 1993–2004 m. LTV kurtas „Būtovės slėpinių“ ciklas. „Būtovės slėpiniai“, koncentruodamiesi į istorinės sąmonės šaltinius (istoriniai mitai, stereotipai, vaizdiniai istoriografijose bei kitose istorijos formose), siekė atskleisti įvairias istorines perspektyvas (baltofilinę, lituanocentrinę, europocentrinę, lenkiškąją, baltarusiškąją ir t. t.), jų ištakas ir ieškojo susikalbėjimo tarp jų galimybių.

⁴² Tokias tendencijas iliustruoja kai kurie 2003–2005 metais sukurti žurnalistų Gražinos Sviderskytės ir Rimo Bružo dokumentiniai filmai („Uragano“ kapitonas“, LNK ir UAB „Spaudos televizija“, sc. aut., rež. G. Sviderskytė, op. M. Komičius ir kt., 2003; „Šimtmečio kontrabanda“, LNK, sc. aut., rež. G. Sviderskytė, op. M. Komičius ir kt., 2004; „Šturmas“, TV3 ir UAB „Spaudos televizija“, sc. aut., rež. R. Bružas, op. S. Kazlauskas ir kt., 2004; „Radvilos. Valdovų sugrįžimas“, LTV, sc. aut., rež. R. Bružas, op. G. Kaupas, S. Kazlauskas ir kt., 2005). Nevengdami Vakarų istorijos didaktikų deklaruojamo istorijos perteikimo sensacijomis principo, pasitelkdami unikalią filmuotą medžiagą (o jos nesant – inscenizacijas), ekspertų komentarus, kartodami tam tikrus praeities siužetus, šie kūrėjai rodo praeities pažinimo procesus ir jų sunkumus. Pavyzdžiui, G. Sviderskytės filme „Šimtmečio kontrabanda“, narpliojančiame nelegalų Mykolo Žilinsko kolekcijos gabenimą iš Vakarų Berlyno į SSRS, atvirai pripažįstama, kad būta kitų, kol kas mažai žinomų šios kontrabandos aspektų.