| Konstantinas Ostrogiškis. Užtenka tik išvardinti šias problemas, kad į savo svarstymų kontekstą galėtume įvesti E. Gudavičiaus koncepciją82 apie rusėnų83 tautą. Šios koncepcijos esmę E. Gudavičius trumpai yra nusakęs taip: “Rusų tauta suskilo į tris slavų tautas: rusus, baltarusius ir ukrainiečius. Paprastai tiek mokslinėje, tiek populiarioje literatūroje tas suskilimas chronologiškai laikomas vienodu. Bet aš norėčiau vis tik pakoreguoti šitą dalyką. XIV – XVI amžiuje rusų tauta iš tikrųjų suskilo, bet ne į tris, o į dvi tautas: į didžiarusius arba, kaip mes šiandien pasakytume, į rusus ir į vakarų rusus, nes nei ukrainiečių, nei baltarusių tada dar nebuvo. XVIa. jie buvo kita tauta negu rusai, bet jie buvo viena tauta. Štai būtent tą tautą aš ir būčiau linkęs vadinti gudais.<…> Taigi manau, kad “gudo” apibrėžimą reikia taikyti tai tautai, kurios šiandien jau nėra. Šita gudų tauta maždaug XVII amžiuje suskilo į ukrainiečius ir baltarusius”84. Šiandien rusėniškoji problematika yra viena iš aktualiausių LDK istorijos problemų lietuvių istoriografijai85. Lenkų istoriografija šiuo klausimu yra tarsi milžiniška86, tačiau LDK specifinės realijos joje nėra išryškintos. Jau minėti E. Gudavičiaus ir jo mokinių darbai87 yra tvirta šito darbo pradžia. Tad ką galime pasakyti apie rusėniškąjį paveldą Vilniuje ?
Šis paveldas ateina per dinastijos kunigaikščius, priėmusius stačiatikybę. Tiesa, iš pradžių jie tiek geografine, tiek politine, tiek kultūrine prasme virsdavo Lietuvos visuomenės periferija. Tačiau stačiatikybė tarsi grįždavo į Vilnių per stačiatikes Algirdo žmonas, kurioms čia buvo statomos cerkvės, ir per dvariškius88. Jau nuo
82 E. Gudavičius. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. - Vilnius, 1999, t. 1, p.436 – 439, 452-456. Žr. dar: Idem. Dėl gudų kanceliarinės slavų kalbos ir t.t. – Voruta, 1992, balandžio 29, nr. 16 (58), p. 2; Idem. Gudai. - Lietuvos istorijos metraštis. 1991 metai, Vilnius, 1993, p. 158 – 159.
83 Tiesa, E. Gudavičius juos vadina gudais, tuo tarpu mes vartojame rusėnų terminą, įvertinę tą aplinkybę, jog pastaruoju metu mūsuose įsigali tendencija gudais vadinti dabartinius baltarusius, o E. Gudavičiaus siūlymas šiuolaikinius baltarusius vadinti ‘baltgudžiais” bent kol kas neprigyja. Lenkų istoriografijoje šios problematikos kontekste dažniausiai vartojama “rusino” sąvoka, o “rusino” kalba ir kultūra vadinama “ruski”, griežtai skiriant nuo “rosyjski”. Tiesa, lenkų istoriografija atsiduria keblioje rolėje, kai nori “rusino” sąvoką pati išversti į kitas kalbas. Akivaizdus pavyzdys yra keblumai dėl sąvokų net tokiame solidžiame leidinyje kaip “Przegląd Wschodni”. Pvz.: M.Plewczyńskio straipsnis “Rusini litewscy w armii koronnej w latach 1501 – 1569” - Przegląd Wschodni. 1994. T.3. Zesz.3 (11) – angliškoje santraukoje pradedamas “Lithuanian Russianians…”, lietuviškame turinyje – “Rusai …”( šiuo atveju dingo ir “Lietuva”), o dar įdomiau baltarusiškame, ukrainietiškame ir rusiškame turiniuose – čia teksto pavadinimo pradžioje tik “Беларусы…” Antra vertus ir lietuvių istoriografijoje yra nuo seno vartojama “rusino” sąvoka. 1997 m. VU Istorijos fakulteto bei Lietuvos ukrainiečių kultūros centro surengtame koliokviume “LDK slavų etnonimai: rusinas-gudas-baltgudis-baltarusis-ukrainietis-rusas. Vartojimo tradicija ir dabartis” D. Kuolys pasiūlė šiuo atveju vartoti “rusėno” terminą. Tokia forma atitinka tradicinę lietuvių darybą, pvz., anykštėnas, kupiškėnas etc.
84 E. Gudavičius. Gudai – baltarusiai – baltgudžiai. - Voruta, 1992, sausio 2, nr.1 (43), p. 5.
85 Rozmowa Jana Sawickiego z Alfredasem Bumblauskasem. – Lithuania, 1999, nr. 3 (32), p.42-53.
86 Paminėsime vien bibliografiją, kurioje yra 5780 pozicijų: G. Sosna. Wstępna bibliografia chrześcijaństwa wschodniego. Druki polskojęzyczne okresu współczesnego.- Ryboły, 1994;
87 R. Girkontas. Bandymai įgyvendinti bažnytinę uniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV a. I pusėje. – Lituanistika, 1995, nr. 3; Idem. Bandymai įgyvendinti bažnytinę uniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV a. II pusėje. – Lituanistika, 1993, nr. 1, p. R. Trimonienė. Katalikų bažnyčios politika bažnytinės unijos klausimu Kazimiero ir Aleksandro valdymo metais. – Lietuvos katalikų mokslų akademijos metraštis, Vilnius, 1998, nr. 12, p. 327-339; G. Kirkienė. Dėl Chodkevičių konfesinių orientacijų XVI a. – Ibid., p. 341 – 346; Idem. Pastabos kai kuriais Chodkevičių kilmės klausimais. – Tarp istorijos ir būtovės. Studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-mečiui / sud. A. Bumblauskas, R.Petrauskas. - Vilnius – Aidai, 1999, p.177 – 192; R. Černius. Konfesinis ir politinis XV a. pabaigos Bažnytinės Unijos aspektas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. – Ibid., p.235-261.
88 D. Baronas. Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija (istorinė studija ir šaltiniai). – Vilnius – Aidai, 2000. |
dizainas ir programavimas giriaus