Pirmųjų trijų šio epizodo punktų nuoseklumas didesnių abejonių nekelia, o ketvirtas skatina įtarimą. Jeigu pasiuntiniai pasitiko Kęstutį jau po to, kai jis nuvyko į Mazoviją, tai nejaugi jiems reikėjo jį pasitikti dykvietėje, negi Kęstučio sesuo Elzbieta nesuteikė į šeštą dešimtį metų įkopusiam broliui žirgo ir bent minimalios palydos? Bent jau J. Dlugošas „neleido“ Kęstučiui iš Mazovijos išvykti be raitos ginkluotos palydos24. Atrodo, kad Vygando Marburgiečio kronikos tekste ketvirtas punktas žymi tam tikrą minties šuolį, kai baigęs pranešimu apie Kęstučio grįžimą į Lietuvą, jis, tarsi prisimindamas, dar priduria žinią iš anksčiau, kai pas Kęstutį į Marienburgą buvo atvykę pasiuntiniai iš Lietuvos. Ko gero, Kęstučio ir pasiuntinių susitikimas negalėjo įvykti vėliau, negu jis nusigavo į Mazoviją.

Susitikęs su pasiuntiniais Kęstutis sėda ant žirgo ir visi laimingi lietuviai traukia namo. Paskui, kaip jau minėjau, eina vėlyvesnis intarpas, pertaukiantis įvykių, susijusių su Kęstučio pabėgimu, nuoseklumą. Mintyse „pamiršę“ intarpą matome, kad gandas apie Kęstučio pabėgimą jau pasiekęs Rastenburgo pilies viršininką, kuris su savo kariais jau veikia dykroje už Ordino valstybės kontroliuojamos teritorijos, nes jo kariai, patruliuodami spėjamą Kęstučio traukimo į Lietuvą teritoriją, tai šen, tai ten plėšikauja. Kęstutis su lietuviais skubėjo į Lietuvą tyliai. Net kai buvo visai arti, vokiečių kariai ne iš karto pastebėjo lietuvius, susėdusius pusryčiauti. Visa tai aprašoma antrajame epizode. Susidorojama su lietuviais ir Kęstutis nugabenamas į stovyklavietę, kur vokiečiai apsistojo nakvynei. Ryto metą susirinkę mantą ir pagrobtus lietuvių žirgus vokiečiai patraukia savo keliais palikę Kęstutį palapinėje vieną. Neįtikėtina, tačiau tas, kurį, kaip mums atrodytų, labiausiai rūpėtų sulaikyti, buvo „pamirštas“!

Paliktam Kęstučiui beliko traukti savo keliais. Atrodo, kad būtent po šių įvykių jis nusigavo į Mazoviją.

Dabar jau galima pamėginti pasiūlyti rekonstruotą Kęstučio pabėgimo iš Marienburgo pilies įvykių seką:

1. Kęstutis pasislepia pelkėje prie Lybštato;

2. Susitinka su lietuvių pasiuntiniais, antrą kartą atvykusiais į Marienburgą;

3. Juos kartu su Kęstučiu, skubančius į Lietuvą, užpuola Rastenburgo pilies viršininko kariai (antrasis epizodas).

4. Likęs vienas Kęstutis pasiekia Mazoviją ir po kurio laiko grįžta į Lietuvą.

Nors šiuo metu man toks įvykių išdėstymas atrodo priimtiniausias, tačiau jis anaiptol nėra nepriekaištingas. Įsprausdamas antrąjį epizodą tarp pirmojo epizodo pirmojo ir antrojo punktų, aš padarau „aštrią“ operaciją. Nutraukiu sakinį ir „priverčiu“ Kęstutį ne peržengti Dreventos upę ir patekti į Mozūriją, bet susitikti su lietuviais, su kuriais jis traukia link Lietuvos, kol juos užpuola Rastenburgo kariai. Būtent ši vieta labiausiai trukdo ką tik mano pasiūlytam pirmajam variantui. Atstumas tarp Rastenburgo apylinkių ir Dreventos upės pernelyg didelis, kad Kęstutis būtų galėjęs vienas pasiekti Mazoviją.

Antrasis variantas. Pirmajame variante pasiūlyta rekonstrukcija antrąjį epizodą traktuoja kaip pirmojo epizodo tęsinį, nuo pastarojo atskirtą vėlesnio intarpo. Tačiau šioje vietoje reikėtų kelti klausimą, ar šiuo atveju nėra kalbama apie du skirtingus, tarpusavyje nesusijusius įvykius? Galbūt J. Dlugošas buvo teisus, kalbėdamas apie tai, kad Kęstutis du kartus buvo patekęs į Vokiečių ordino nelaisvę, pirmą kartą 1361 m. pavasarį ir antrą kartą

________________________________________________

24 Ioannis Dlugossii. Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae. Varsaviae, 1978, liber IX, p. 309. Tuo tarpu A. Janulaitis Kęstutį „išleido“ pėsčią iš Mazovijos į Lietuvą. Plg. Janulaitis A. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, p. 89.