siems Ordino nukariautose prūsų teritorijose. Kita vertus, reiškiniai, kurie vyko ir imperijoje, ir apskritai visame krikščioniškajame pasaulyje, anksčiau ar vėliau palietė ir Vokiečių ordiną. Tai ypač akivaizdu, kai autorius imasi nagrinėti vadinamųjų luomų bylą (dešimtasis skyrius), kuri savo ruožtu siejasi su būsima Ordino valstybės sekuliarizacija (vienuoliktasis skyrius). Nemažai dėmesio H. Boockmannas skiria ir riterijos trubadūrų kultūrai, XIV amžiaus riterio gyvenimo realijoms, kai kova su nekrikštais yra spalvinama ne tiek apokalipsinėmis, kiek to meto gyvenimo būdo spalvomis (septintasis skyrius). Aptarus Ordino valstybės karo su pagonimis (ir ne tik jais) pobūdį, autoriui nebuvo sunku pereiti prie Lietuvos–Lenkijos unijos sudarymo, kuri daugeliu atvejų nulėmė Vokiečių ordino nesėkmę Žalgirio (Tanenbergo) laukuose (aštuntasis skyrius). Kadangi Ordino valstybės žlugimo Žalgirio mūšis nenulėmė (veikiau tik pagreitino), H. Boockmannas žlugimo priežasčių ieškojo vidinėje Vokiečių ordino valstybės sąrangoje (devintasis, dešimtasis skyriai). Tam tikrą tęstinumą Ordino valstybė įgavo įvykdžius sekuliarizaciją ir įsitvirtinus valdančiajai Hohencolernų dinastijai. Bet, kaip parodė paskutinis skyrius, šis tęstinumas ne visada turėjo valstybinės politikos prerogatyvų, neretai tai lemdavo to meto konjunktūra. Neužmirškime ir to, kad pretenzijas į Vokiečių ordino valstybės palikimą reiškė ir išlikę didieji magistrai, kurie nepripažino Hohencolernų įvykdytos sekuliarizacijos. Bene įdomiausias yra penktasis monografijos skyrius, kalbantis apie naująjį Prūsijos apgyvendinimą, kolonistų ir vietos gyventojų santykius, miestų atsiradimą Vokiečių ordino valstybėje, tapimo miestiečiais peripetijas. H. Boockmannas negailestingai laužo įsisenėjusius stereotipus, esą kolonizaciją į Rytus nulėmė netelpanti savo žemėse gausinga vokiečių tauta. Autorius parodė, kaip atsikėlėliai į Brandenburgą ir kitas Vokietijos pasienio sritis ėmė toliau keltis ir į Vokiečių ordino valstybės žemes, neužmiršdamas pažymėti, kad įsisavinant naujas žemes bei kuriant miestus dalyvavo ir vietos gyventojai, šiuo atveju ir prūsai. Nors iš pradžių vietos gyventojai dėl suprantamų priežasčių neturėjo daug teisių, tačiau šios teisės nuolatos didėjo. Anot H. Boockmanno, įvairiapusiai asimiliaciniai procesai, dėl kurių buvo galima etninė ir socialinė įvairių grupių sąveika, nulėmė prūsų tautos išnykimą. Tai, kad ši sąveika buvo įmanoma ir nors Vokiečių ordino valstybė bandė dirbtinai jos išvengti, bet neišvengė, yra vienas iš svarbiausių monografijos pastebėjimų. Tad draudimai prūsams ar lenkams, apie kuriuos taip priekaištingai šnekėjo P. Pakarklis, buvo nukreipti prieš tą sąveiką, kuri pražudė nelaimingus prūsus…

Taigi H. Boockmanno monografija verčia ne tik permąstyti lietuvių santykius su Vokiečių ordinu, naujai pažvelgti į Ordino vykdytas funkcijas ir struktūrą, bet ir diskutuoti dėl vienokio ar kitokio metodologinio problemų sprendimo būdo, dėl lietuviškosios istoriografijos tolesnės raidos bei perspektyvos. Tai pirmiausia ir buvo norima pabrėžti.

Marius Ščavinskas