Išvados

1. Moderniųjų laikų (XIX–XX a.) Lietuvos istorijoje nebuvo tarpsnio, kai Vilniaus universitetas nebūtų buvęs politinių sistemų kovos arena ir įtakos objektas. Tiek rusiškasis (1795–1832), tiek lenkiškasis (1919–1939), tiek lietuviškasis (1939–1940, 1941–1943 – pastarajame tarpsnyje lietuviškasis universitetas veikė nacių okupacijos sąlygomis), tiek sovietinis (1940–1941, 1944–1990) Vilniaus universiteto raidos tarpsniai dažniausiai nebuvo palankūs laisvės ir tiesos paieškoms, priešingai – Vilniaus universitetas turėjo tapti ir nacionalizmų, autoritarizmų bei totalitarizmų ideologijų viešpatavimo arena. Todėl verta koreguoti istoriografijos vaizdinius, kurie nesuvokia šių veiksnių svarbos istorinėms atmintims ir vaizduoja Vilniaus universiteto praeitį tik iš kurios nors vienos – rusiškosios, lenkiškosios ar lietuviškosios – istorinės sąmonės perspektyvos.

2. Istorinių atminčių konfliktus būtų galima sugrupuoti į tris tarpusavyje susijusius svarbiausius mazgus – kada ir kas įkūrė universitetą, kaip vertinti jėzuitų indėlį ir apskritai senąją Vilniaus universiteto raidos epochą (1579–1832), koks yra lietuviškojo ir lenkiškojo
XX a. universitetų tarpusavio santykis.

3. 1828-ųjų Vilniaus universiteto 250-mečio minėjimas laikytinas kompromisu tarp rusiškosios ir lenkiškosios istorinės atminties: šalia 1578 m. datos sukuriamas 1803-iųjų (Vilniaus universiteto reforma, paverčianti jį imperatoriškuoju Rusijos universitetu) akcentas. Atminties galerija iš esmės apima tik Vilniaus universiteto realijas po 1803-iųjų (ar 1795-ųjų).

4. 1929-ųjų Vilniaus universiteto įkūrimo 350-mečio ir atkūrimo 10-mečio jubiliejus laikytinas lenkiškosios istorinės atminties kulminacija, bene labiausiai XX amžiuje ieškojęs ir įtvirtinęs ryšį su senuoju Vilniaus universitetu. Lietuviškoji istorinė atmintis neturėjo ką šiai atminčiai priešpriešinti, nes buvo sąlygojama romantizmo epochoje susiformavusių vaizdinių apie Lietuvos aukso amžius ankstyvojoje XIII–XV a. istorijoje. Kadangi šiuose vaizdiniuose vėlyvajai LDK istorijai vietos nebuvo, nebuvo jos ir senajam Vilniaus universitetui.

5. Komunistinės istorinės atminties atspirties taškas buvo arba 1919 m. Vinco Kapsuko Darbo universitetas arba 1803 m. rusiškoji universiteto reforma. Šiame kontekste Vilniaus universiteto 400-mečio jubiliejus 1979 m., grindęs idėją apie Vilniaus universitetą, kaip seniausią universitetą Rytų Europoje, laikytinas reikšminga istorinės atminties alternatyva komunizmo epochoje. Tik šiuo aspektu buvo peržengiamos ir romantinės lietuviškosios atminties ribos, apimančios tik „grynuosius“ (pagoniškuosius, lietuviakalbius) tautiškumo pavidalus. Komunistinė ideologija tokį istorinės atminties modelį galėjo priimti kaip kompromisą be didesnių komplikacijų – antivakarietiška, antikatalikiška ir antilenkiška istorinė užmarštis buvo būdinga tiek komunistams, tiek tradicinei „lietuviškai“ istorinei atminčiai

6. XX–XXI amžių sandūros istoriografijos slinktys leidžia pamatyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją kaip Vidurio Rytų Europos šalį, turėjusią daryti europėjimo šuolį, kurio sąskaita vyko kultūros polonizacija. Tai verčia suvokti lenkakalbius kultūros fenomenus (tarp jų ir Vilniaus universiteto) kaip Lietuvos kultūros savastį. Kita vertus, istoriografijos permainos leidžia pradėti įvertinti Vilniaus universitetą Vidurio Rytų Europos ir jėzuitų universitetų kontekste – XVI–XVIII a. jis buvo toliausiai į rytus nutolęs Europos universitetų tinklo forpostas, savo poveikio erdve neturintis analogų. Visa tai leidžia suartėti pasaulietiniams ir konfesiniams, lenkiškiesiems ir lietuviškiesiems istorinės atminties modeliams ir kuria daugiaperspektyvės istorinės sąmonės ir istorinės atminties prielaidas. Dėl to Vilniaus universiteto istorija tampa viena svarbiausių Lietuvos „atminties vietų“.