Iš priešingos geografinės pusės – Rytų – į Vilniaus universitetą žvelgia bene žymiausias Rusijoje universitetų istorikas Anatolijus Ivanovas⁶. Jis parodo, kad šis universitetas darė esminę įtaką pirmajai universitetinei XIX a. pradžios reformai Rusijoje, atlikusiai europietiškos akademinės kultūros forposto vaidmenį, ir drauge pateikė organizacinę ir įstatyminę Vilniaus universiteto funkcionavimo matricą, ilgainiui tapusią visuotine Rusijos imperijai.

Su L. Grzebienio pranešimu siejosi kito žymaus Lenkijos istoriko, svarbių lituanistinių darbų (pvz., „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kartografijos istorija“) autoriaus Stanisławo Alexandrowicziaus⁷ pranešimas. Jame senojo Vilniaus universiteto reikšmės apmąstymai (autoriaus manymu, Vilniaus universitetas savo poveikio erdve neturi lygių Europos jėzuitų universitetų istorijoje) susiejami su XX a. istorinės sąmonės realijomis. Kaip žinoma, į senojo Vilniaus universiteto paveldą XX a. pretendavo lenkai ir lietuviai (žr. į šiame „Lietuvos istorijos studijų“ tome spausdinamą A. Bumblausko straipsnį, paruoštą pranešimo pagrindu), tačiau S. Aleksandrowiczius į XX a. Vilniaus universiteto konfliktinę istoriją žiūri ne per nacionalizmų ir jų konfliktų, o per siekio priešintis totalitarizmui prizmę. Labai simboliška, kad S. Alexandrowiczius – gimęs Vilniuje, priskiriantis save lenkų kultūrai, tačiau (kaip ir kitas žymus lenkų istorikas, Vilniaus universiteto garbės daktaras Juliuszas Bardachas) niekada neabejojęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istoriniu subjektiškumu, o kartu ir Vilniaus universiteto paveldo priklausomybe pirmiausia Lietuvai, – pradėjo savo pranešimą žodžiais: „Esu Adomo Mickevičiaus sanklodos lietuvis...” Štai kodėl nūdienos lietuviui tokia pozicija savaime turėtų būti artimiausia iš dažnai konfliktiškai sutinkamų „lenkiškų” žvilgsnių į Vilniaus universiteto istoriją, o kartu įpareigoti lietuvius ieškoti konstruktyvaus dialogo su tokių požiūrių reiškėjais, permąstyti savo nuostatas dėl lenkiškųjų Vilniaus universiteto raidos tarpsnių ir aspektų.

Su minėtais svariais Vakarų ir Rytų žvilgsniais į Vilniaus universiteto dabartį ir praeitį siejosi Vilniaus universiteto profesorių medievisto Edvardo Gudavičiaus bei lotyniškosios kultūros tradicijų tyrinėtojos Eugenijos Ulčinaitės žvilgsniai „į gelmes“ ar „ad fontes“.

Prof. Eugenijos Ulčinaitės pranešimas buvo apie Vilniaus universiteto ir Baroko kultūros sąsajas. Profesorė nukreipė savo dėmesį į, regis, mažiau istoriografijoje eksponuotą senojo (jėzuitų laikotarpio) Vilniaus universite-

___

6 Anatolijus Ivanovas (g. 1936 m.), istorijos mokslų habilituotas daktaras, Rusijos mokslų akademijos (RMA) Rusijos istorijos instituto aukštesnysis mokslinis bendradarbis, žydų studentijos Rusijos imperijoje istorijos specialistas. Stambiausi veikalai:

Иванов А. Е. Высшая школа России в конце XIX–начале XX века. Москва, 1991; Иванов А. Е. Ученые степени в Российской империи, XVIII в.–1917 г. Москва, 1994; Иванов А. Е. Студенчество России конца XIX–начала XX века: социально-историческая судьба. Москва, 1999.

7 Stanisław Alexandrowicz (g. 1931 m. Vilniuje), miestų ir kartografijos istorikas, studijavęs Torunės ir Poznanės universitetuose, prof. H. Łowmiańskio mokinys,
1960 m. apgynęs disertaciją „Funkcje gospodarzce miasteczek Białorusi i Litwy w XV–I poł. XVII w.“, o 1972 m. habilitavęs darbu „Rozwój kartografii Wielkiego Księstwa litewskiego od XV do połowy XVIII wieku“ (Poznań, 1971), nuo 1987 m. vadovavo Torunės universiteto istorijos ir archyvistikos instituto Rytų Europos istorijos katedrai.